Esame visuomenė be atsakomybės. Visuomenė, kuri bijo atsakomybės, kuri jai nereikalinga, kuri apie ją tik kalba, bet visais įmanomais būdais jos kratosi. Atsakomybės trūkumas - viena svarbiausių mūsų visuomenės problemų.
Politikai prieš visuomenę
Tautai tiek daug pažadėta, o ji vis dar nepatenkinta. Politikai žada, tačiau mažai ką bando tesėti. Tad nieko nauja nepasakysiu teigdamas, kad per visus nepriklausomybės metus politikai įtvirtino nieko neįpareigojantį kalbėjimą, visišką atsakomybės atmetimą. Ar prisimenate nors vieną politiką, kuris dėl savo žodžių ar veiksmų pats atsistatydintų iš pareigų?
Jei ką prisidirba (juk ramiai pagalvojus - kas nedaro klaidų?), tai užuot sąžiningai ir padoriai prisėmę atsakomybę ir atsistatydinę, jie it kokie unguriai visaip bando išvinguriuoti. Juk ryškiausias aukštas pareigas užimančio pareigūno atsistatydinimas buvo Rolando Pakso. Tačiau ir tai buvo ne prisiėmimas atsakomybės už savo veiksmus, bet jos atmetimas, t.y. nesugebėjimas pasipriešinti esamiems dalykams.
Esmė ta, kad viešajame gyvenime dar nėra suformuluotas atsakingo politiko elgesio modelis. Ir iš tikrųjų dabar susiklosčiusiai politinei ir biurokratinei sistemai toks modelis būtų žalingas. Juk toks elgesys į nepatogią padėtį įstumtų daugelį politikų, kurie žadėjo, bet net nesirengia savo pažadų tesėti, kurie viena kalba, o kita daro. Vieno ar kito politiko likimą nulemia ekonominiai, finansiniai ir partiniai interesai, o ne jo atsakomybės prisiėmimas už savo žodžius ir darbus.
Visuomenė prieš politikus ir save pačią
Politikų ir valdininkų neatsakomybė - tai tik viena pusė. Iš tiesų pačiai mūsų visuomenei trūksta atsakomybės. Jau seniai žinomi sociologiniai duomenys rodo, kad daugumai lietuvių nereikia jokios demokratijos. Tai, už ką kovojo prieš penkiolika trylika metų, mielai iškeistų į autoritarinę santvarką - svarbu, kad lyderis jais pasirūpintų. Tačiau ar šis noras nerodo, kad kratomasi atsakomybės už save ir savo likimą? Beje, kiti sociologiniai tyrimai rodo, kad Europoje esame vieni iš mažiausiai pasitikinčių savo pačių jėgomis. Ir tuomet visiškai nenuostabu, kad aštuoni iš dešimties Lietuvos gyventojų atsakomybę už savo likimą suverčia valdžiai ir elitui.
Visi šitie duomenys liudija, kad esame visuomenė be atsakomybės, tiesiog paniškai bijanti atsakyti už savo likimą. Tad ar nuostabu, kad pas mus toks populiarus nieko neįpareigojantis politikų kalbėjimas. Be to, kaip kitaip galima paaiškinti, kodėl tampa populiarūs politikai, kurie suranda kaltus dėl visų bėdų: “juos”, “politikos elitą”, “nusipenėjusius valdininkus”, kurie daro viską, kad tik būtų blogiau Lietuvai ir jos žmonėms. Ar ne todėl Lietuvos politiniame spektaklyje yra populiarūs “išgelbėtojai” ir “apokaliptikai”. “Išgelbėtojas” apsireiškia kaip tas, kuris žino vaistus nuo visų ligų, kuris pažada išspręsti visas problemas. O “apokaliptikas” praneša tautai apie neišvengiamus pavojus (nesvarbu, jie tikri, ar tariami) ir lyg romantinis herojus vienas jiems priešinasi, nors jau iš anksto žino, kad pralaimės. Jis pasirodo tuomet, kai tautą ištinka didžiausios nelaimės, ir nesitaikstydamas su likimu išdidžiai meta joms iššūkį. Juk tokių politikų mes turėjome ir turime į valias. Tačiau svarbu tai, kad tiek “išgelbėtojas”, tiek “apokaliptikas” nuima atsakomybę: vienas priimdamas delegavusiųjų jam likimą į savo rankas, kitas paneigdamas iš esmės bet kokios atsakomybės buvimą.
Beje, liguistas pavydas ir net neapykanta sėkmingiems verslininkams ar irgi nėra nulemtas atsakomybės už save stygiaus? Tiesiog tie, kuriems pasisekė, kurie sugebėjo rizikuoti ir prisiimti atsakomybę, yra svetimi, nes ne tokie kaip visi. Jie tiesiog bado akis, todėl reikia jų nekęsti, juos žeminti, iš jų šaipytis.
Psichologai teikia, kad atsakomybė yra vienas svarbiausių kriterijų, kuris žymi perėjimą iš vaikystės į suaugusių pasaulį. Jei taip yra, tai mes esame amžinų vaikų visuomenė, vaikų, kurie nenori tapti suaugusiais. Esame vaikai, kurie trokšta, kad kas nors jais pasirūpintų - vadas, likimas, lenočkos, politikai, Europos Sąjunga. Vaikai, kurie nekenčia ir pavydi tiems, kurie prisiėmė atsakomybę už save ir savo veiksmus.
Psichologai taip pat teigia, kad atsakomybės bijoma, nes ji yra sunki, daugeliui žmonių nepakeliama. Tačiau tai vienintelis kelias, jei norime normaliai gyventi, jei norime, kad mūsų gyvenimas greičiau keistųsi, kad greičiau priartėtume prie Europos kraštų. Juk atsiradus daugiau atsakomybės, gal išnyktų daugelis dabartinio mūsų gyvenimo grimasų.
