Bekeliaujant į Europą vis pasigirsta balsų, kad ten mes prarasime tautiškumą, pradėsime švebeldžiuoti angliškai ir išnyksime kaip tas dūmas tautų katile. Tačiau man atrodo, kad tokios prognozės pavėlavo - mes jau praradome tautiškumą. Šiandien su tėvyne Lietuva tapatinasi vos kas trečias jos gyventojas. Ar tai nerodo, kad lietuviškas tapatumas jau pražuvo?
Tautiškumo menkėjimas nepriklausomoje Lietuvoje
Tai va - neseniai atlikta apklausa parodė, kad daugiausia - net pusė gyventojų save tapatina su miestu ar kaimu, kuriame gyvena, 28,3 proc. - su Lietuva, Lietuvos regionui save priskirtų 6,7 proc. Toliau turime 12 proc. kosmopolitų, kurie niekaip savęs nesieja nei su Lietuva, nei su jos regionais ir kaimais (Europai priskirtų 3,7 proc., Baltijos šalims - 2,5 proc., Rytų Europai - 1 proc.).
Aišku, galima išvedžioti, kad jei pirmiausia save priskiri miestui ar kaimui, kuriame gyveni, tai dar nereiškia, kad atsižadi lietuviškos tapatybės. Tokiems kritikams tuomet norėčiau priminti, kad 1990-aisiais, “Sąjūdžio” ir mūsų tautinio pakilimo metais, mes kitaip atsakinėjome į šį klausimą. Tuomet Lietuvai priskyrė net 66 proc. Lietuvos gyventojų, o miestui ar kaimui, kur gyvena, - 25,4 proc.
Anuomet su Lietuva tapatintis galėjome, dabar - nelabai. Anuomet troškome savo šalies nepriklausomybės, tikėjome, kad lietuviu būti yra garbė, todėl noriai save priskyrėme Lietuvai. Dabar praėjusių laikų garbė pražuvo. Ir tai suprantame - mes nesididžiuojame, kad esame Lietuvos gyventojai.
Tai puikiai rodo sociologiniai duomenys. Į klausimą “Ar jūs didžiuojatės, kad esate Lietuvos gyventojas?” atsakymai pasiskirstė taip: “labai didžiuojuosi” - 41,2 proc. 1990 m. ir 21,7 proc. 1999 m.; “greičiau didžiuojuosi” - 46,3 proc. 1990 m. ir 38,9 proc. 1999 m.; "nelabai didžiuojuosi” - 11,1 proc. 1990 m. ir 26,3 proc. 1999 m.; "visiškai nesididžiuoju” - 1,4 proc. 1990 m. ir 13,2 proc. 1999 metais.
Matome, kad labiausiai besididžiuojančių žmonių skaičius sumažėjo beveik du kartus, tačiau daugiau kaip tris kartus išaugo tų, kurie nelabai didžiuojasi, o tų, kurie visiškai nesididžiuoja - beveik dešimt kartų.
Ir visa tai įvyko nepriklausomoje Lietuvoje. Tautinis tapatumas, patriotizmas - jau yra (ir seniai buvo) pavojuje ir be jokių europų.
Nacionalizmo vietą užėmė populizmas
Lietuviškumas tapo nebemadingas. Manau, kad iš to išplaukia viena blogybė: patriotizmo susilpnėjimas tiesiogiai susijęs su populizmo įsigalėjimu.
Politologai sutinka, kad populizmas klesti todėl, kad žmonės nusivylę. Daugelis mūsų tikėjo geresniu gyvenimu, tačiau tas geresnis rytojus išaušo ne visiems. Natūralu, kad žmonės nusivylė tiek valstybe, tiek politikais, kurie žadėjo geresnį gyvenimą, tiek ir pačiu lietuviškumu. Todėl ir nesididžiuoja, kad yra Lietuvos piliečiai, nesitapatina su Lietuva.
Tačiau noras kuo nors tikėti išliko. Štai tuo ir naudojasi politiniai mesijai - jie žada rojų, o už tai reikia tiek nedaug - tik už juos balsuoti.
O juk ir tautiniai mitai, kurie tautą padaro tauta, taip pat žada geresnį gyvenimą ateityje. Tauta gimsta tuomet, kai yra bendras tikslas, kurio siekiama. O kadangi lietuviškas nacionalizmas žlugo, todėl natūraliai jo vietą užėmė populistai.
Štai ir galime daryti paradoksalią išvadą, kad politikams populistams kelią praskynė ne kas kitas, o mūsų patriotiškumas ir po to sekęs nusivylimas.
Lietuvai reikia naujo tautiškumo
Tad jei mes dejuojame, kad kenčiame nuo populizmo, tuomet norėdami jo išvengti ne tik turėtume mažinti skurdą Lietuvoje. Reikia dar ir naujo tautiškumo, reikia idėjos, kuria tikėtų žmonės ir kuri tautą darytų tauta. Reikia, kad ši idėja taptų stipria atspirtimi populizmo pavojams.
Tačiau reikia tokio tautiškumo, kuris padėtų gyventi, o nebūtų kaip akmuo po kaklu. Koks jis galėtų būti?
Sunku pasakyti, tačiau akivaizdu, mes negalime tiesiogiai remtis XIX amžiaus pabaigos idealais, kai “savas”, “tautietis” galėjo būti tik tas, kuris kalba lietuviškai. Naujas tautiškumas turi aprėpti visus Lietuvoje gyvenančius piliečius. Visus, kurie nori kartu kurti Lietuvos ateitį. Tik su tokia sąlyga naujasis nacionalizmas gali būti gyvybingas ir naudingas.
Tikiu, kad toks tautiškumo projektas galėtų pakeisti padėtį Lietuvoje daugiau negu įvairiausios bespalvės programos ir strategijos. Rašau, kad “tikiu”, nes neturiu kokių nors racionalių argumentų, kurie pagrįstų tokią prognozę. Bet juk reikia kuo nors tikėti, ar ne?