Lietuvos politikai patenkinti, kad Lietuva tampa vakarietiškesnė, kad lietuviai remia narystę Europos Sąjungoje ir NATO. Ne viešai, bet slapta džiūgauja, kad dauguma lietuvių Rusijos valstybės veiksmus laiko nedraugiškai. Žodžiu, atrodytų, kad lietuviai atitinka visas politikų numatytas geopolitines gaires. Tačiau truputį atidžiau panagrinėkime, kas iš tiesų slepiasi po meile Vakarams.
Kodėl mylime ES?
Daugiau kaip septyniasdešimt nuošimčių lietuvių palaiko Lietuvos narystę ES. Mes žvelgiame į Vakarus. Ir tai nepajudinamas faktas, tačiau kitas rimtas klausimas – ką mes ten matome.
O matome štai ką – daugiausia tik materialinius dalykus. ES lietuviams asocijuojasi su geresniu gyvenimu, su padidėjusiomis galimybėmis savo vaikams gyventi geriau. Juk tai rodo sociologinės apklausos. Kai klausiama, ko tikitės iš ES, atsakoma –geresnio materialinio gyvenimo.
Tiesa, kad lietuviai nėra turtingi, tiesa, kad ekonominės problemos lieka svarbiausiomis. Todėl visai natūralu, kad žvelgdami į turtingas ES šalis norime gyventi taip, kaip jie.
Pagaliau prisiminkime euroreferendumą – juk pagrindiniai argumentai buvo pilvo argumentai: balsuok už Europą, ir pinigais pradės lyti – už nepasodintus runkelius, už pradėtą, bet neaišku, kaip pasibaigsiantį verslą ir pan.
Tad visai nenuostabu, kad Vakarų Europa mums siejasi tik su medžiaginiais dalykais. Pagaliau juk dauguma lietuvaičių į Angliją, Ispaniją, Airiją važiuoja ne dvasinių gėrybių pasisemti, bet dirbti juodo darbo. Dar juodesnio nei Lietuvoje, bet geriau apmokamo.
Aišku, yra ir studentų, kurių vis daugėja Vakarų Europos universitetuose. Tačiau jų juk mažuma, lyginant su darbo emigrantais. Ir ką šie eurodarbininkai sugrįžę į namus pasakoja apie vakariečius? Tikrai ne apie kultūrines Vakarų gelmes. Daugeliui jų Vakarų Europa siejasi su kruvinu darbu, su „išnaudotojais kapitalistais“, su kuo tik nori, bet ne aukštąją kultūra. Tokie „civilizacijos kanalizacijos“ vaizdiniai susiformuoja ir čia likusių jų tėvų galvose.
ES architektai mėgsta pabrėžti, kad Europa – tai dvasinė sąjunga, kurią jungia bendros vertybės. Tačiau ar nėra taip, kad lietuviams vienintelė vertybė, kuri juos jungia su Europa – tėra didesni pinigai, kuriuos galima gauti dirbant nekvalifikuotą darbą?
Ir ką mes turime? Keista, bet dabartis tik patvirtina dar sovietmečiu įkaltą mintį, kad vakarai – bedvasiai ir materialistai, kad ten tėra tik pikti kapitalistai, kiekvieną minutę taip ir galvojantys, kaip išnaudoti pigią darbo liaudį iš Rytų Europos.
Ir tik todėl, kad mes jaučiamės skurdžiais, kad norime sočiau gyventi, taip gerai vertiname Europos Sąjungą. Tačiau be pinigų nieko daugiau mums iš Europos nereikia.
Vakarų Europos kultūrinis, o jei norime ir dvasinis, paveldas mums nieko nereiškia. Arba beveik nieko nereiškia.
Vakariečiai mums atrodo pasipūtę, paviršutiniški ir taip slepiantys savo mintis, kad juos vadiname nenuoširdžiais žmonėmis. Mes jų nesuprantame. Ir nenorime suprasti, nes juk į juos – kaip ir visą Europą – žvelgiame, kaip į pinigų maišus.
Meilė rusams
Tačiau yra tauta, kurią mes suprantame – tai rusai, nors į pačią Rusiją žvelgiame įtariai.
Prisiminkime ruso įvaizdį. Rusas lietuviui visų pirma – nuoširdus žmogus. Su juo galima bendrauti, jis ne taip kaip vakarietis, išlies savo širdį, išklausys tavęs, su tavimi išgers ne vieną butelį degtinės, jei tau reikės.
Rusą galima suprasti, jis artimas, jis padės nelaimėje, jis geriausias draugas. Juo galima pasitikėti, jis nesulaužys savo žodžio. Ir kaip tokio žmogaus nemylėti?
Beje atkreipkime dėmesį – šios savybių, kurios priskiriamos rusui, šiuo metu labiausiai ir trūksta mūsų visuomenėje. Mes pasiilgome tikros draugystės: dabar jau niekas neturi tiek laiko leisti valandų valandas prie butelio ir išpasakoti vienas kitam slapčiausias savo širdies kerteles.
Sociologiniai tyrimai taip pat rodo, kad mes per nepriklausomybės metus tapome labiau nepatiklūs kitų žmonių atžvilgiu. Tačiau noras pasitikėti žmonėmis neišnyko. Todėl mes su nostalgija prisimename sovietinius metus, kuomet visi draugiškai gyvenome, todėl ir žymiai geriau vertiname rusus, nes jie mums simbolizuoja tai, ką mes praradome, - pasitikėjimą žmonėmis, artumą.
Nors prisimindami sunkią sovietinę praeitį įtariai žvelgiame į Rusijos valstybę, tačiau rusų kultūra, rusiškas charakteris mums artimesnis. Mums tai yra dvasinis artumas.
Ir dabar pažiūrėkime, ką mes turime? Ogi labai banalią priešpriešą – dvasingus rytus (Rusiją) ir materialius vakarus (Europa ir JAV).
Europa yra mūsų kūnui, o dvasia linksta Rusijos link. Į Airiją važiuojame užsidirbti pinigų, tačiau vis tiek pasiilgstame rusiškų serialų apie „mentus“, „brigadą“ „pelenę“...
Tad ši priešprieša, dar atsinešta iš prieškario (tik tuo metu buvo dar tik elito galvose), įtvirtina sovietini laikotarpiu, išliko ir dabar, nors mes jau galvojame, kad žvelgiame į Vakarus. Taip žvelgiame, bet pro sovietmečio užmautus akinius. Nors mes žvilgsnį nuo Rytų perkėlėme į Vakarus, tačiau tai, ko ten ieškome, kaip į juos žvelgiame nepasikeitė nuo sovietinių laikų.
Mes nesame taip suvakarėję, kaip norėtųsi.
Kas toliau?
Manau, kad toks lietuviškoje sąmonėje atskyrimas – materialių vakarų, nuo dvasingų ir kultūriškai suprantamų rytų (Rusijos), yra tikrai pavojingas ir su tikrąja eurointegracija neturi nieko bendro.
Esmė ne tai, kad turėtume blogai pradėti vertinti rusus. Ne, esmė tai, kad privalome pradėti vakaruose matyti ne tik eurus ar dolerius.
Mums reikia suprasti, kad vakarai yra ne mažiau dvasingi ir kultūringi nei rytai. Reikia suprasti, kad Europa – tai ir universitetų, kultūros židinių Europa. Reikia suprasti, kad su Europa mus gali sieti ne tik bendra valiuta, bet ir kai kas daugiau – tai bendra kultūrinė erdvė.
Jei to nebus, ateityje matau du galimus scenarijus. Kas bus, jei geriausiu atveju, lietuviai pagaliau pasiekia tam tikrą ekonominį lygį ir pasijaučia sotūs ir saugūs it kokie šveicarai. Klausimas labai greitai iškils – o kam mums ta Europa? Tik dirbti purviną darbą? Bet juk mes savo atidirbome – dabar jau pas mus petys į petį dirba baltarusiai su indais ir kinais. Ir tuomet natūraliai bus pradėta ieškoti savo prarastų dvasingų šaknų, kurios slypės Rusijoje. Tik šiuo atveju kartu su visomis išplaukiančiomis politinėmis pasekmėmis. Juk jei Europa tėra tik eurai, jų turint ji tampa nebereikalinga.
Antrasis variantas, jei mums nepasiseka pakartoti Airijos šuolio. Kas tuomet? Tuomet nori nenori, nusivilsime Europa. Jausimės pasimetę, taip ėję ėję ir nenuėję į materialią Europą, bet jau palikę dvasingus Rytus. Pasiklydę savo kelyje, likę banda be vedlio. O pasimetusi visuomenė labai puiki terpė įvairiems populistams, įvairioms marginalinėms grupėms, o taip pat svetimų valstybių manipuliacijoms.
Jei norime išlikti, privalome Europoje atrasti daugiau nei vien tik juodo darbo vietas ir eurus.
Amsterdamas – Briuselis
