Prezidentinis skandalas jau perauga į tragikomediją, kur tarpusavy dera anksčiau nesuderinami dalykai: pasikėsinimai, Kosčėjus Nemirtingasis, Kennedy, atpirkimo ožiai ir Lukašenka. Tad ir papasakosiu, kaip visi šie tolimi dalykai susipynė lietuviškoje realybėje.
Trumpa pasikėsinimų į R. Paksą istorija
Pirmiausia kalbos apie tai, kad kažkas neva gali pasikėsinti į Rolandą Paksą, pasigirdo dar prieš rinkimus. Vienoje televizijos laidoje, kurioje buvo susirinkę būsimo prezidento šalininkai, jo paklausė, ar nebijo pasikėsinimo. R. Paksas didvyriškai patikino, kad jis jau nieko nebebijo. Ir laimėjo rinkimus.
Vėliau baisūs ir tikriausiai barzdoti sąmokslininkai nuo kalbų perėjo prie darbų: su R. Paksu buvo mėginta “susidoroti” ore. Visai neseniai Gintaras Šurkus prisiminė lėktuvą, kuriuo R. Paksas pavasarį skraidino Europos komisarą Gunterį Verhgeugeną. Pasirodo, šis lėktuvas po dviejų savaičių buvo nutupdytas avariniu nusileidimu. Tai G. Šurkui tapo neginčijamu įrodymu, kad kažkas nori nužudyti R. Paksą. Tačiau kodėl R. Paksą, o ne Verhgeugeną? Juk jam, o ne R. Paksui gaubtas atsidarė.
Nepavykus susidorojimui ore, pikti sąmokslininkai R. Paksą norėjo susprogdinti ant žemės. Ir ne bet kur, o ant Rambyno kalno vasaros pabaigoje. Jam sakant kalbą buvo pastebėta iš žemės išlindusi II pasaulinio karo mina, prezidentas buvo skubiai nuvestas į saugią vietą. Po kiek laiko žiniasklaidoje pasirodė straipsnių, kuriuose buvo nagrinėjama pasikėsinimo versija. Kol specialiosios tarnybos tik gūžčiojo pečiais dėl tokių versijų, tuometinis R. Pakso patarėjas Remigijus Ačas pažadėjo viską išsiaiškinti. Tik nespėjo, nes prasidėjo Prezidentūros skandalas.
Jam įsisiūbavus, “baisūs sąmokslininkai”, matyt, nesėdėjo sudėję rankų, nes R. Pakso apsauga buvo sustiprinta ir nevengė viešai rodyti savo ginklų. Visi suprato, kad R. Pakso už kampų ir ant stogų tyko piktadariai. Ir visai nesvarbu, kad vidaus reikalų ministras Virgilijus Bulovas pareiškė, kad niekas R. Paksui negresia.
O dabar sulaukėme anoniminio laiško su įspėjimu. Tad per metus penkis kartus buvo peršama mintis, kad R. Paksui gresia pavojus. Ar ne per daug pasikėsinimų? Net ir prezidentui.
Nuo Kennedy iki Kosčėjaus Nemirtingojo
Jau senokai buvo galima pastebėti, kad R. Paksas mėgsta buvusį JAV prezidentą Johną F. Kennedy - cituoja jo mintis, remiasi jo autoritetu. Keista, bet sąmokslo nužudyti R. Paksą teorijos šalininkai taip pat prisimena Kennedy. Tik ne jo mintis, o tai, kad buvo nužudytas. Beje, viena iš Kennedy nužudymo versijų - tai padarė CŽV (o juk pas mus viskas prasidėjo nuo Valstybės saugumo departamento pažymos). Tad kuo R. Paksas nėra mūsiškis Kennedy?
Tačiau yra vienas esminis skirtumas - į R. Paksą niekas nėra iš tikrųjų pasikėsinę. Todėl šios istorijos apie pavojus veikiau primena stebuklinę pasaką apie Kosčėjų Nemirtingąjį. Aną irgi kalaviju kapojo, nuodijo, degino, bet nors tu ką, - gyvas sveikas likdavo. Su prezidentu irgi visokiais būdais buvo bandyta susidoroti: ore sugadinus lėktuvą, ant žemės su II pasaulinio karo bombomis, nuodais, su Zamolskio pagalba ir kitomis priemonėmis. Tačiau R. Paksas visuomet šauniai išsisukdavo. Kaip toj pasakoj.
Yra dar vienas bruožas, kuris jungia visas šias pasikėsinimų istorijas: apie pasikėsinimus į R. Paksą sužinome iš jo artimiausios aplinkos - Šurkaus arba Ačo. Štai kad ir laiškas. Kaip sakė Vadovybės apsaugos departamento vadovas Raimundas Kairys, tokių laiškų nuo Vytauto Landsbergio laikų yra gavę visi Lietuvos vadovai. Tačiau nė vienas neviešino ir nebandė taip užsitarnauti populiarumo (o daugiausiai grasinančių laiškų gavęs V. Landsbergis niekada neužsimindavo apie pasikėsinimus į jį). O R. Pakso aplinka tai su malonumu pateikia žiniasklaidai. Todėl ir kyla mintis, kad šie “pasikėsinimai” - tai daugiau viešųjų ryšių akcijos, o ne rimtos grėsmės. O kad toks triukas yra labai efektyvus, liudija kaimyninės Baltarusijos pavyzdys.
Kaip Lukašenka atėjo į valdžią
Politologai sutinka, kad 1994 metais rinkimai Baltarusijoje buvo režisuojami iš Rusijos. Tuometinio Baltarusijos vyriausybės vadovo V. Kebičiaus vykdoma politika buvo dviprasmiška - lyg ir su Maskva, bet žvalgomasi į Vakarus. Reikėjo patikimesnio kandidato, kuris Baltarusiją tvirtai vairuotų Rusijai palankia linkme. Vienintelis toks buvo Aleksandras Lukašenka. Su juo ir buvo pradėta dirbti - buvo sukonstruotas negudrus, bet užtat įžūlus ir efektingas scenarijus.
Likus vos kelioms dienoms iki pirmojo Baltarusijos prezidento rinkimų turo netoli Vitebsko į A. Lukašenką buvo pasikėsinta. Kelis kartus buvo iššauta iš pistoleto į “Mercedes” automobilį, kuriuo važiavo Lukašenka, Viktoras Šeimanas (vėliau tapęs Baltarusijos respublikos Saugumo tarybos generaliniu sekretoriumi), Ivanas Titenkovas (vėliau tapęs prezidento administracijos vadovu). Per šį incidentą niekas nenukentėjo. Tačiau Lukašenka pasikėsinimu apkaltino V. Kebičių. Šis teisinosi, tačiau neįtikinamai. Rezultatas: pirmame ture Lukašenka surinko 45,1 procentus balsų, o antrame - 80,01 proc. (vargšas Kebičius - 14,2 proc.).
Toliau jau buvo nesvarbu, kad Baltarusijos generalinė prokuratūra nustatė, jog šis pasikėsinimas buvo inscenizuotas. Lukašenka jau buvo prezidentas, o vėliau tapo diktatoriumi.
Tokie “nepavykusių pasikėsinimų” scenarijai labai dažnai naudojami demokratinių tradicijų neturinčiose visuomenėse, itin dažnai naudojamas siekiant sustiprinti lyderio (dažniausiai prezidento) valdžią, demokratinę visuomenę paverčiant autokratine. O ar Lietuva turi imunitetą tokiems žaidimams?
“Sąmokslo Lietuva”
Neseni sociologiniai tyrimai parodė, kad 26 proc. Lietuvos žmonių mano, kad prezidentinis skandalas - tai sąmokslas prieš R. Paksą. 24 proc. lietuvių balsuotų už R. Paksą. Kaip rodo detalesnė sociologinė analizė, tie, kurie tiki sąmokslo teorija, balsą atiduos už R. Paksą
Sąmokslo teorija yra universali ir puikiai žinoma žmonijos istorijoje. Kai yra sunku, visuomet surandamas atpirkimo ožys ir jam suverčiamos visos kaltės. Anksčiau tokie buvo žydai (nors ir šiandien daugelis tiki pasaulinės žydijos sąmokslu ir Siono išminčių protokolais), masonai, vienišos moterys, paverstos XVI amžiuje raganomis. Dabar - globalistai, kapitalistai, JAV, Paulauskas su Brazausku, elitas...
Tikriausiai žmogui yra natūralu surasti kažką, kuris esą rezga sąmokslus prieš žmoniją ir todėl atsakingas už visas nelaimes. Psichologiškai tai labai suprantama, nes tuomet galima pasiteisinti sau ir aplinkiniams dėl savo nesėkmių, surasti kaltus dėl bėdų.
Jei taip, tuomet visai nenuostabu, kad po R. Pakso vėliava susivienijo tokios skirtingos jėgos kaip Vladimiro Troščenkos vadovaujami komunistai ir su tuo pačiu komunizmu kovojęs Antanas Terleckas. Juk tikri komunistai šventai tikėjo Vakarų kapitalistų sąmokslu prieš tarybinę liaudį. Kaip ir A. Terleckas, visur įžvelgiantis sąmokslus. Taigi R. Paksas suvienijo ne dešiniųjų ar kairių pažiūrų žmones, o sąmokslo mėgėjus.
Ir kaip rodo sociologiniai duomenys, tokių yra ketvirtadalis Lietuvos gyventojų. R. Paksas, manau, puikiai suvokė, kas yra jo rėmėjai. Todėl jiems ir siunčia žinias apie tai, kad prieš R. Paksą rezgamas sąmokslas, nes su juo net bandoma susidoroti fiziškai.
Tačiau man norisi, kad atsilaikytume prieš šį žaidimą - kad niekas nepasikėsintų į prezidentą ir kad Lietuva netaptų autokratine visuomene.
