Nuvykus į Briuselį (kaip ir į kitą miestą) neapsieisi be kavinių ir barų. Tad pirmąjį laisvą vakarą landėme po įvairias užeigas - vienoje iš jų, netoli briuseliečių pasididžiavimo ir gausiai japonų turistų fotografuojamos “Grand Place”, suradome lietuvį europarlamentarą, kurio vardą iš korektiškumo nutylėsiu.
Tiesą pasakius, tai jis mus surado, nes ramiai sėdint ir geriant alų jis prisistatė prie mūsų ir paklausė: “Tai ką, lietuviai, alų geriate”. Nėr ko slėpti, gėrėme, bet ir jo rankose buvo apypilnis bokalas alaus. O juk buvo jau arti pusiaunakčio. Mums komandiruotė, o jam juk rytoj darbas. Tad teko pakalbėti apie rytdienos būsimus posėdžius. Nieko įdomaus - europarlamentaras bendrauja su savo galimais rinkėjais. Taip ir išsiskyrėme. Tačiau pats įdomumas tik prasidėjo.
Mus aptarnaujančios padavėjos, kuri buvo jau gerokai vyresnė ir už balzakiško amžiaus moteris, paklausėme, ar ji žino, kas yra Lietuva.
Ji guviai atsakė, kad taip, ir išdidžiai išskiemenavo “Vladimir”. Apsidžiaugiau manydamas, kad galėsiu dar vieno vakariečio galvose sunaikinti mitą, kad lietuviai - tai beveik rusai, ir paprieštaravau, kad vardas “Vladimir” nėra lietuviškas.
Nors ir labai tikėjausi, bet ponia nesutriko, o išdidžiai atsakė, kad Vladimiras dažnai susitinka su tuo ponu - rankos mostu parodė į mūsų europarlamentarą. “O juk jis lietuvis”, - triumfavo vyresnio nei balzakiško amžiaus padavėja. Taip, teko sutikti, kad jis lietuvis.
Tačiau man labai parūpo, kas tas Vladimiras. Pradėjau klausinėti. Ir čia vyresnė nei balzakiško amžiaus moteris suprato, kad, šiaip ar taip, lietuvis europarlamentaras pas ją ateina kur kas dažniau ir pinigų palieka daugiau nei aš, todėl reikia ginti jo interesus, o ne mano.
Tad tik klastingai nusišypsojo ir pasakė: “Na, toks ateina čia”. “O ką jis veikia gyvenime?”, - neatlyžau. “Nežinau”, - atsakė klastingai šypsodamasi. “Jis turtingas, įtakingas, jis vietinis...?” “Na, jis ateina čia”, - visą laiką mano ausis pasiekdavo tas pats atsakymas. “Tai iš kur jūs žinote jo vardą?”, - neišlaikė mano kantrybė. “Kiekvienas juk turi turėti kokį nors vardą”, - lengvai mano desperatišką puolimą atrėmė vyresnio nei balzakiško amžiaus padavėja. Ir supratau, kad mano žurnalistinis smalsumas tikrai nebus patenkintas - ši madame tokių smalsuolių per savo gyvenimą matė ne vieną.
Taip ir nesužinojau, kas tas paslaptingasis Vladimiras, su kuriuo mūsų europarlamentaras susitikinėja. O gal tai tiesiog paslaugiosios padavėjos, kuri kalba tai, kas užeina ant liežuvio, fantazija?
Tiesa, galiu pridurti, kad kituose baruose padavėjos daug mažiau išsilavinusios - jos nei apie Lietuvą, nei apie lietuvius europarlamentarus, nei apie jokius vladimirus nieko nežinojo. “Lietuva? Nieko nežinau”, - tokio sulaukdavau atsakymo.
Beje, apie Lietuvą nežino ne tik Briuselio užeigų padavėjos. Lietuva nelabai žinoma ir pačiame Europos Parlamente. Turiu omenyje ne politikus - manau, kad visi bent jau žino, kad tokia valstybė yra. Bet štai čia dirbantys klerkai galėtų ir pasistengti. Štai su vienu iraniečiu, ilgą laiką gyvenusiu Londone, o dabar dirbančiu Europarlamente, persimetėme pora žodžių. Prisistatęs esąs iš Lietuvos, paklausiau, ar jis žino tokią šalį, - jis sąžiningai prisipažino, kad ne.
Tiesa, nereikia manyti, kad visi briuselėnai taip nieko ir nežino apie Lietuvą. Sutikau ir kur kas filologijai jautresnių ausų. Štai viešbučio tarnautojui pasakius savo pavardę, jis iš karto man pasakė: “Graikas”. Aš energingai pasipriešinau ir paneigiau: esu įpratęs, kad mane kildintų iš aplinkinių šalių - Rusijos, Lenkijos ar net Vokietijos. Bet kad iš Graikijos - to per daug. Tačiau mano beužverdąs teisėtas pyktis iš karto atlėgo, kai tarnautojas ramiai pasakė: “Tuomet jūs esate lietuvis”. Štai čia jau nustebau: “Iš kur žinote?” “Na, tokias pavardes gali turėti tik graikai ir lietuviai”, - šypsodamasis atsakė. Teko sutikti.
