Irena ZUBRICKIENĖ
- Nors esu tikras vokietis, gyvenu Vokietijoje, turiu mylimą šeimą ir rimtą, reikalingą darbą, tačiau didelė mano širdies dalis tebegyvena Lietuvoje - Suvalkijoje. Čia mane, staiga be tėvų likusį penkiametį, klaidžiojusį po nežinomybę ir patyrusį "vilko vaikų" dalią, priglaudė ir iš mirties nagų išplėšė puiki lietuvių Paškauskų šeima. Štai jau dešimt metų, kai aš, atsidėkodamas už man padovanotą antrą gyvenimą, vėl galiu kaskart nusilenkti Lietuvos žemei ir jos žmonėms, - sakė Lietuvoje kasmet besisvečiuojantis vokietis Manfredas Švakas (62 m.), savo šalyje įkūręs labdaros organizaciją "Pagalba Lietuvos vaikams".
"Vilko vaikai"
1945-aisiais, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, daug vokiečių, iki tol gyvenusių vadinamojoje Rytų Prūsijoje, dabartinio Karaliaučiaus (Kaliningrado) teritorijoje, buvo išvaryti iš turėtų namų. Ši suirutė išblaškė tūkstančius vokiečių šeimų: vyrus atskyrė nuo žmonų, vaikus - nuo tėvų. Be gimdytojų likę mažamečiai patyrė vadinamųjų "vilko vaikų" dalią - praradę namus ir artimuosius, alkani jie traukė per Lietuvą ieškodami duonos kąsnio ir gyvenimo užuovėjos. Tai patyrė ir Manfredas Švakas - jo šilta ir nerūpestinga, tėvų meilės apgaubta vaikystė baigėsi, kai berniukui tebuvo vos penkeri. Tėvas kariavo vokiečių armijoje, o motina liko su keturiais mažamečiais vaikais - trimis sūneliais ir dukrele. Žvarbų 1945-ųjų vasarį ši nelaimėlių šeima, kaip ir daugelis, bėgdama nuo rusų, buvo priversta palikti už 20 kilometrų nuo Karaliaučiaus, Hailingenvalde, turėtus namus. Moteris su savo mažyliais keliavo iš vienos vietovės į kitą, sutiktų žmonių prašinėjo maisto, ieškojo šilumos. Išsekusi nuo tokio gyvenimo keturių vaikų motina tų pačių metų vasarą mirė. Po kelių mėnesių neatlaikė ir šeimos jaunėlis - dvejų metukų pyplys. Manfredas, Gerchardas ir Liselotė liko absoliučiai vieni. Jauniausiam klajūnui buvo ketveri, vyriausiam - dvylika. Išsekę ir suvargę, duoneliaudami ir pasiilsėdami pas geros valios žmones 1946 metų pavasarį jie pasiekė Tilžę. Viena sutikta moteris, nepraėjusi pro "vilko vaikus", patarė jiems eiti į miesto geležinkelio stotį ir slapta įlįsti į prekinį vagoną. Patarimo paklausę trys maži klajūnai atsidūrė Kaune. Čia vėl laukė tas pat - pėsčiomis sukarti kilometrai iš kaimo į kaimą, iš trobos į trobą, prašant ko nors užvalgyti ir atsigerti. Po dviejų savaičių trejetukas, išsekęs ir alpstantis, atkreipė sutiktų lietuvių dėmesį. Ramanave gyvenusios dvi šeimos priglaudė Liselotę ir Gerchardą, o penkiametis Manfredas atsidūrė Naujienos kaime, netoli sovietų laikais itin išgarsėjusios Želsvos gyvenvietės (Marijampolės savivaldybė).
Prielipa - gerąja prasme
- Man tada, žinau, buvo vienuolika metų, - dabar pasakoja Marija Paškauskaitė-Žaliauskienė, prieš keletą metų aštuntąją dešimtį pradėjusi moteris. - Buvo ruduo. Mes visi - močiutė, mama ir dėdė Edvardas Paškauskas - tuokart sėdėjome prie pietų stalo. Lyg durys virstelėjo, lyg kažkas į jas nedrąsiai pasibeldė. Žiūrim - mažas vaikelis tarpdury bestovįs. Tokiom plačiom kelnėm, galvutė - po didžiule skrybėle, suskuręs, paliegęs, rankutėje suspaudęs juodą apiplyšusią terbukę. Iš karto supratom - atklydėlis. Ne daugiau kaip penkerių metukų.
Netikėtą svečią pakvietę prie stalo Paškauskai tuoj suprato, kad jis - ne lietuvis. Kaip pasodino pavalgydintą vaikelį ant šilto "liuktuko" (krosnies), pervargęs keliauninkas taip ir "sustingo" pusei dienos. Tuomet savo šeimos dar nesukūręs Marijos dėdė Edvardas buvo konkrečiausias - vyriškai nukirto, kad šito vaikelio, kuris iš pirmo žvilgsnio tarsi lipte prilipo, kol neatsiras kas iš jo savų, niekur neišleis. Labai jau simpatiško ir gležno mažylio būta, kad Paškauskai būtų jį išstūmę į nežinią.
Nors tuos metus Manfredas dabar mena labai miglotai, tačiau tikina tvirtai žinąs, kad buvo sugrąžintas į laimingos vaikystės pasaulį. Edvardas Paškauskas berniuką įsivaikino, "prilipdė" jam Vytauto vardą, davė savo pavardę. Tarsi naujai gimęs Vytukas Paškauskas neblogai ūkiškai besivertusioje šeimoje įgavo lygiateisio šeimos nario statusą. Marijai - tarsi jaunesnis brolis, jos motinai ir broliui - sūnus, močiutei - anūkas. Netrukus vokietukas pradėjo suprasti ir kalbėti lietuviškai. "Prielipa" klajūnas buvo išleistas į Naujienos pradinę mokyklą, kur išryškėjo mokinuko gabumai. Marijai atmintyje įstrigo įbrolio keistai grebluojami žodžiai ir skirtingo dydžio raidėmis pirmą kartą paties užrašyta naujoji pavardė. Vos parėjęs iš mokyklos Vytukas nesitraukdavo nuo pagrindinio savo globėjo Edvardo - ir prie ūkio darbų jį lydėdavo, ir poilsiaujant. Vaikas pamilo rimtą darbą, išmoko jodinėti arkliu. Paškauskų šeimoje laimingai prabėgo bene penkeri Vytuko (Manfredo) sugrąžintos vaikystės metai.
Išsiskyrimas ir nežinia
1950 metais sovietų vyriausybės įsakymu visi svetur gyvenantys vokiečiai turėjo įsiregistruoti. Tai neaplenkė ir Vytuko Paškausko. 1951-ųjų pavasarį į Naujienos kaimą pas Paškauskus atvykę rusų kareiviai liepė berniukui skubiai apsirengti kelionei. Namų moterys, nesuvokdamos, laikinai tai ar visam laikui, verkdamos pradėjo ruošti savo vaiką - surinko ryšulėlį su drabužiais ir maistu, įdavė pinigų. Edvardo lyg tyčia tuo metu namuose nebuvo. Marija didelėmis raidėmis ant popieriaus skiautės užrašė savo namų adresą ir įspraudė įbroliui į ranką. Išlydimam vaikui ji ir jos motina Teofilija nuolat kartojo, kad šis visada laukiamas jų namuose, kad rašytų iš bet kur, kur tik beatsidurtų. Marijos akyse ir šiandien gyvas širdį draskantis vaizdas, kai Vytukas, netikėtai atplėštas nuo antrą kartą likimo jam padovanotos šeimos, tarsi prapuolė mašinoje, kur jau sėdėjo keli tokio pat likimo vaikai. Moters teigimu, tarsi blogos nuojautos kankinamas tuokart verkė visas kaimas. Vytuko išvežimas buvo didžiulis smūgis jį įsivaikinusiam Edvardui. Beje, vėliau Edvardas sukūrė šeimą, tačiau lyg tyčia savo vaikų taip ir nesusilaukė. Vytukas Edvardui buvo vienintelis augintinis, kuriam jis perdavė savo išmintį ir supratimą. Jam šio vaiko trūkdavo visą likusį gyvenimą.
- O paskui buvo ilgi laukimo ir nežinios metai, - pasakojo Marija Paškauskaitė-Žaliauskienė. - Jokios žinelės iš Vytuko nesulaukėme. Vieni žmonės kalbėjo, kad jis greičiausiai bus sutikęs savo brolį ir seserį ir išvežtas į Vokietiją. Kiti prasitardavo, kad vaikas jau kur sušaudytas ir užkastas, jeigu nė vieno žodžio neparašo. Buvo tokie baisūs laikai, tad patys ieškoti Vytuko nei drįsome, nei žinojome kur. Liūdėdavome, o kartais pagyvendavome gražiais prisiminimais.
Po 42 nežinios metų - tarsi stebuklas
- Kaip dabar atsimenu, buvo 1993-ieji, - kalbėdama Marija jaudinosi turbūt taip pat, kaip ir tą įsimintiną dieną. - Žiūriu pro langą - trys ar keturi nepažįstami vyrai ateina. Pradėjau baimintis, nerimauti. Pabeldė į duris ir jas pravėrė. Vienas tų vyrų, turbūt supratęs, kad aš nejaukiai pasijutusi, pavadino pavarde ir paklausė, rodydamas į kitą vyrą, ar nepažįstu. "Čia gi jūsų Vytas!" - taip išdidžiai pasakė. Man tik silpna pasidarė, nežinojau - juoktis ar verkti.
Tada dar gyva buvo Marijos motina Teofilija. Devyniasdešimtmetė senutė apsipylė džiaugsmo ašaromis, po šitiek laiko (po 42 metų) vis dėlto sulaukusi pamilto ir mintyse ne kartą laidoto, kitą kartą - linkėjimais apdovanoto vaiko. Edvardas, Vytui atstojęs tėvą, deja, jau buvo miręs.
Visiškai užmiršęs lietuvių kalbą, todėl bendraujantis tik vertėjos dėka Manfredas Švakas papasakojo, kad tada, 1951-aisiais, kai rusai jį išvežė iš Naujienos kaimo, iš visos Lietuvos pakampių surinkti "vilko vaikai" prekiniu traukiniu buvo išgabenti į Rytų Vokietiją. Vytukas iš karto sutiko savo brolį ir seserį. Visi kraujo ir likimo broliai buvo įkurdinti vaikų namuose. Vytukui (Manfredui) labai įstrigo pirmosios ten praleistos dienos. Esą vaikų namų auklėtoja visiems davė po vokišką knygą, užrakino visai dienai kambaryje ir liepė išmokti vokiškai! Vėliau - gyvenimas internate. Čia savo vaikus netrukus susirado visą laiką nesiliovęs jų ieškoti tikrasis tėvas - padėjo tarptautinė Raudonojo Kryžiaus organizacija. Iš naujo į šeimą susibūrę buvę išblaškyti jos nariai skurdo, badavo, tačiau tvirtai laikėsi drauge ir, kaip sakoma, atsistojo ant kojų. Raudonojo Kryžiaus dėka susirasti Lietuvoje paliktus įtėvius nuolat bandė ir Manfredas. Jis, saugodamas dar Marijos ranka užrašytą adresą, dažnai rašydavo Paškauskams laiškus, tačiau tik po keturių dešimtmečių įsitikino, kad šie adresato nepasiekdavo. Neprarasdamas vilties kada nors sugrįžti į savo vaikystės šalį Manfredas sukūrė šeimą, užaugino dukterį, gyvena netoli Miuncheno, yra firmos "Henkel" atstovas. Jo ilgai brandinta svajonė išsipildė tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę.
- Savo įtėvių, kuriems esu dėkingas už išgelbėjimą ir sugrąžintą nerūpestingą vaikystę, ieškojau prie nedidelio Zervynų ežerėlio - įsivaizdavau, kad ten tebestovi Paškauskų namas, - pirmaisiais įspūdžiais Lietuvoje, kuriuos ir dabar, prabėgus dešimtmečiui, puikiai mena, mielai dalijosi Manfredas Švakas. - Bet buvusios sodybos ten neradau. Atėjau prie savo mokyklėlės. Dabartinė tų namų šeimininkė ir nurodė man, kur ieškoti Paškauskų naujosios sodybos. Taip ir atėjau.
Nuo to laiko Manfredas Lietuvoje - dažnas svečias. Kiekvienas naujas susitikimas su Marija visuomet prasideda ašaromis. Abudu dalijasi prisiminimais. Paskutinįkart bandė atrinkti, su kuo Vytukas (Manfredas) viename suole sėdėjo. Marija iki šiol saugoja Vytuko vaikystės metų, praleistų pas Paškauskus, nuotraukas - vokiečiui tai buvo stebuklo vertas atradimas. Beje, įkūręs organizaciją "Pagalba Lietuvos vaikams" M. Švakas jau yra teikęs materialinę pagalbą neįgalių vaikų namams Kaune, Klaipėdoje. Tačiau didžiausią "kąsnį" dėkingas vokietis atrėžia Želsvos pagrindinei mokyklai - jos apylinkėse prabėgo laimingiausi jo vaikystės metai. Autofurgonu atgabentos dovanos - mokykliniai suolai, kiti baldai, šaldytuvai, kompiuteriai, kanceliarijos reikmenys, saldainiai ir kitokie gardėsiai švenčių progomis - tai vokiečio "ačiū" Lietuvai ir čia sutiktiems savo gelbėtojams, atviros širdies lietuviams.
Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos:
- M. Švakas jau pamiršo lietuvių kalbą, bet ne lietuvių širdis
- M. Žaliauskienė dažnai gyvena vaikystės prisiminimais
- Želsvos pagrindinės mokyklos vaikai puikiai žino, kas ir kodėl yra jų geradėjas iš Vokietijos
(nuotraukos turėtų pasiekti redakciją iki 10 valandos)
2003 01 15
