Kvailys – tai bene dažniausiai kasdienėje kalboje pasitaikantis žmogaus apibūdinimas. Kvailiais žmonės vadinami dažniau negu sumaniais, nuovokiais, protingais arba išmintingais. Dar daugiau – tikriausiai nėra žmogaus, kurio tam tikrame gyvenimo etape arba tam tikroje situacijoje kas nors nėra pavadinęs kvailiu. Už akių arba tiesiai į akis.
Šitas daiktavardis puikiai pritaikytas vartoti. Neabejotinai geriau už „išminčių“ ir daugelį jo sinoniminių giminaičių, kurie dažniausiai vartojami ironiškai. Jis atkaklus, kaip ir jo žyminys (postmodernaus diskurso gerbėjams – signifikatas). Kažkoks ne kvailys yra pasakęs, kad kiekvienas žmogus penkias minutes per dieną būna kvailiu. Bėda ta, kad to penkių minučių limito neišnaudoja tik maža žmonijos dalis.
Tie, kas tikisi daugybės pavyzdžių ir personalijų, bus nuvilti. Galiu pasiūlyti jiems tik prisiminti tiesioginius ir netiesioginius mano ankstesnių straipsnių herojus. Nes šįkart noriu pasidalyti tuo, ką atradau ir sugalvojau per kelias dienas trukusį mokslinį-analitinį tyrimą. Tai yra teorijomis. Manau, skaitytojai patys atras sau pavyzdžių aplink save ir žiniasklaidos erdvėje. O gal ir veidrodyje, ir tai bus kelio į penkių minučių limitą pradžia.
Kvailiai nuo senų laikų žmoniją ne tik erzino, bet ir domino. Apie kvailybę rašė Aristotelis, Kantas, Kierkegaard‘as, Dostojevskis, Nietzsche ir kiti aukščiausio lygio žmonijos protai. „Poetikoje“ Aristotelis siūlo išnaudoti kitų kvailybę ir ydas savo tikslams pasiekti ir taip sumažinti jų daromą žalą. Tačiau pirmas išimtinai kvailybei skirtas kūrinys buvo 1494 metais išleista vokiečio Sebastiano Branto poema „Kvailių laivas“ („Das Narrenschiff“), kurioje, be tradicinio viduramžiško moralizavimo, pašiepiama primityvi žmonių kvailybė ir ribotumas.
1936 metais pasirodė iki šiol nepralenkiama Kolumbijos universiteto Niujorke profesoriaus Walterio B. Pitkino knyga „Trumpas įvadas į žmonių kvailybės istoriją“ („A Short Introduction to the History of Human Stupidity“). Šiame 300 šimtų puslapių veikale, kurį pats autorius pagrįstai vadina „galbūt vieninteliu traktatu šia tema per tūkstantį metų“, apžvelgiamos kvailybės apraiškos ir kvailių daroma žala. Pitkino vertinimu, kuris, sakyčiau, netgi kiek per švelnus, keturi iš penkių žmonių yra kvailiai. Nieko stebėtino, užtenka apsidairyti aplinkui ir įsižiūrėti, kaip valdomos valstybės ir kompanijos, kokie sprendimai priimami ir kaip jie pateisinami. Pitkinas rašo: „Galima lengvai įrodyti kvailybę esant aukščiausiu Socialiniu Blogiu. Tokį jos įvertinimą patvirtina trys susiję faktai. Visų pirma kvailų žmonių yra be galo daug. Antra, didžioji galios dalis versle, finansuose, diplomatijoje ir politikoje yra daugiau ar mažiau kvailų individų rankose. Ir galiausiai dideli gabumai dažnai būna susiję su rimta kvailybe“.
Nereikia manyti, kad akademiniai, profesiniai ar finansiniai pasiekimai yra kvailybės indulgencija. Per pastaruosius metus viešumoje matėme labai daug šito įrodymų. Ko vertas jau vien praeityje garbių profesorių poros nukvailėjimas. Labai išsilavinę žmonės gali būti labai kvaili, o išmintingi žmonės gali neturėti jokio solidaus išsilavinimo. Valdžios ir galios kvailiai siekia dėl noro pasirodyti. Jie mano, kad yra protingiausi, tinkamiausi ir nepakeičiami. Tačiau baisiausia yra tai, kad kvailybė neturi ribų. Todėl savo knygą Pitkinas ir pavadino „trumpu įvadu“, o paskutinis jos sakinys skamba taip: „Dabar mes esame pasiruošę rašyti žmonijos kvailybės istoriją“. Prie jos „rašymo“ gali prisidėti kiekvienas iš mūsų, tai begalinė istorija.
Pitkinas pažymėjo, kad didžiausia su kvailybės tyrinėjimu susijusi problema yra tikslaus šio fenomeno apibrėžimo trūkumas. Kvailybė pavojinga tuo, kad yra panaši į senovės graikų dievą Protėją – ji apsireiškia netikėtais pavidalais. Pagal Aristotelio metodą kvailybę galima apibūdinti kaip išminties trūkumą. Išmintis apibrėžimui pasiduoda daug lengviau. Tai mokėjimas skaityti kasdienybės ženklus. Supratingumas iš pirmo žvilgsnio. Kritiškas savo vertės suvokimas ir gebėjimas ramiai šypsotis. Atsakomybė už savo veiksmus ir jų įtaką kitam.
Freudo mokinys Feldmannas kvailybę apibrėžia kaip nesugebėjimą suprasti reiškinių priežasčių ir instinktyviai suvokti reiškinių padarinių. Išmintingas žmogus instinktyviai žino, kas yra gerai ir tinkama, net ir neturėdamas išsamios informacijos apie konkretų objektą ar reiškinį. Tuomet, kai instinktyvus arba intuityvus žinojimas susijungia su mąstymu, atsiranda genijus, žmogus, galintis absoliučiai išreikšti žmogiškąsias savybes.
Įdomus bandymas metodiškai apibrėžti kvailybę ir tipologizuoti žmones šiuo pagrindu priklauso Berklio Universiteto profesoriui italui Carlo M. Cipollai. Savo trumpame esė „Pagrindiniai žmonių kvailybės dėsniai“ jis aprašo penkis kvailybės dėsnius.
Pirmas: mes niekada neįvertiname kvailų žmonių skaičiaus dydžio. Cipolla teigia, kad tai nėra akivaizdu, nes nuolat paaiškėja, kad žmonės, kuriuos mes laikėme racionaliais ir protingais, pasirodo besą tikri kvailiai. Be to, mūsų kasdienėje veikloje kvailiai mums trukdo, pasirodydami netinkamiausiose vietose. Netgi apytikslio kvailių skaičiaus nustatyti neįmanoma, nes bet kuriuo atveju jis pasirodys per mažas.
Antras: tikimybė, kad asmuo yra kvailas, nepriklauso nuo jokių kitų to asmens savybių. Išsilavinimas, finansinė ar socialinė padėtis, lytis, tautybė ir t.t. jokios įtakos kvailybei neturi. Reikėtų pridurti, kad kvailybės apraiškų būna mažiau tose visuomenėse, kurios laikomos pilietiškesnėmis, tai yra sąmoningesnėmis.
Trečias: kvailas asmuo yra toks, kuris daro žalą kitam asmeniui arba asmenų grupei, iš to negaudamas jokios naudos sau ar netgi sau kenkdamas. Ta žala nebūtinai turi būti didelė pinigine ar kita materialine išraiška. Ji gali pasireikšti iš pažiūros nereikšminguose kasdieniuose veiksmuose.
Ketvirtas: ne kvaili žmonės niekada neįvertina kvailų žmonių griaunamosios jėgos; jie nuolat pamiršta, kad bendravimas su kvailiais bet kuriuo metu ir bet kokiomis aplinkybėmis neišvengiamai sąlygoja brangiai kainuojančias klaidas. Viena vertus, kvailybė dažnai puikiai maskuojasi ir keičia savo pavidalus. Kita vertus, kvailių gretos nuolat pasipildo naujais nariais, nes kvailybė būna užkrečiama, o imunitetą jai turi ne kiekvienas.
Penktas: kvailas žmogus yra pats pavojingiausias žmogus. Taip yra todėl, kad jo veiksmai nenuspėjami, o kvailybė neturi ribų. Kvailybė nusinešė daugiau gyvybių ir pridarė daugiau nuostolių negu karai. Mat kvailių veiksmai nepagrįsti jokia nuolatine ir suprantama logika.Remdamasis šiais penkiais dėsniais, Cipolla išskiria keturis žmonių tipus: nelaimingas – tai toks žmogus, kurio veiksmai daro žalą jam pačiam, bet kartu sukuria naudą kitiems; protingas – tai toks žmogus, kurio veiksmai sukuria naudą jam pačiam, o sykiu – ir kitiems; banditas – tai toks žmogus, kurio veiksmai sukuria naudą jam pačiam, kartu padarydami žalą kitiems; kvailas – tai toks žmogus, kurio veiksmai daro žalą ir jam pačiam, ir kitiems. Cipolla pateikia ir grafinę šių „idealiųjų tipų“ išraišką. Jie išskirstomi keturiuose koordinačių ašies kvadratuose. Atsižvelgiant į tam tikrus veiksnius galima nustatyti žmogaus priklausomybę vienam ar kitam tipui. Dėl aiškumo pateikiami ir potipiai – lengvesnis ir sunkesnis kiekvieno tipo variantai.
Pagrindinė problema yra ta, kad tik vienas iš šių tipų nepripažįsta savo padėties, tai – kvailys. Ir kuo žmogus kvailesnis, tuo atkakliau jis neigia savo kvailumą. Čia slypi didžiausias jo pavojus. Kaip jau minėjau – pavojus, susijęs ne vien su turtiniais nuostoliais, bet ir su nemaloniais dvasiniais pojūčiais. Ginklų prieš kvailius mažai, bet jų yra. Tai – atvirumas, tiesos sakymas, sveikas protas. Gaila, bet jie ne visada būna veiksmingi. Kvailybė atkaklesnė už vėžį ar šizofreniją. Guodžia tai, kad kvailiai turi vieną silpnybę, kurią galima panaudoti prieš juos – norą pasirodyti, būti matomiems. Todėl jų ypač daug ten, kur juos gali matyti daugelis žmonių – valdžioje ir žiniasklaidoje. Ir todėl juos lengva atpažinti ir taip sumažinti neigiamą jų poveikį.
Metų viešuomenės kvailių dešimtuko nesudarinėsiu. Skirsiu tik dvi pirmas vietas: moterų kategorijoje – užsienio valstybės kunigaikštienė, vyrų kategorijoje – agurkų hercogas. Linkiu saugotis ir smagintis.
Ne komentarams – [email protected]
