Rugpjūtį pasirodė keletas informacijos blokų, daugiau ar mažiau susijusių su rusais. Kukliai buvo užsiminta apie dešimtąsias raudonanosės armijos išvedimo metines ir šis įvykis paskelbtas vienu svarbiausių naujosios nepriklausomybės laikais. 1993 metų rugsėjo 1-oji buvo tikrai neeilinė diena.
Tą dieną turėjo baigtis ne tik karinė invazija, bet ir pusę amžiaus trukusi lietuvių kultūrinė ir lingvistinė asimiliacija. Vėliau paaiškėjo, kad atsitiko ne visai taip. Rusų armija pasitraukė, bet su jų nematomojo fronto kariais kovoti daug sunkiau. Kol kas, nors ir stipriai braškėdama Lietuvos demokratijos lūšna prieš jų antpuolius atsilaiko. Bent jau aukščiausiame lygmenyje.
Kiti informacijos blokai atrodė iš pažiūros nelabai reikšmingi. Pasiūlymas titruoti visus užsienio kalba rodomus filmus buvo sutiktas keistai nepalankiai (ypač juokingai atrodė Aklųjų ir silpnaregių sąjungos atstovų protestai), nors niekas nė necyptelėjo prieš kurį laiką pradėjus rodyti rusiškus filmus tik su titrais. Priminsiu, kad turime gerai į lietuvių kalbą išverstų ir įgarsintų senų rusiškų filmų. Ko vertas jau vien dviejų serijų „Dvylikos kėdžių“ variantas, kurio citatos tapo gatvės ir vakarėlių folkloro klasika. Todėl galima būtų ir toliau sėkmingai garsinti rusiškus filmus, juolab kad, kaip teigiama tame pranešime, rusų kalba Lietuvoje kelia mažiausiai problemų. Dar norėčiau priminti, kad mažesnės Vakarų Europos tautos, kurių televizijose bent jau filmai anglų kalba yra titruojami - norvegai, švedai, danai, suomiai, olandai - kadaise irgi taip gerai nemokėjo užsienio kalbų, kaip jas moka dabar.
Santūriai ir net švelniai priešiškai buvo sutikta konservatorių iniciatyva uždrausti sovietinę ir rusišką simboliką. Pasigirdo net „apsiskaičiusių liberalų“ balsų, kad neva tie simboliai seni ir visai nekalti, draudimai tik pakenks, reikia šviesti mažaraščius. Giliai vis dėlto įvarytas rusiškos propagandos, o kartu ir Rusijos baimės kablys į lietuvio sąmonę. Čekistai bent jau propagandos srityje lenkia visas kitas žvalgybines struktūras. Jeigu būčiau pats paragavęs nacizmo, gal svastika ir Trečiojo reicho estetika man būtų tokia pat šlykšti. Bet aš paragavau tik rusiško „komunizmo“, nuo jo nukentėjo mano šeima, jis kaltas dėl to, kad aš negaliu paveldėti viso to, kas priklausė ar būtų priklausę mano seneliams ir tėvams. Būtent rusiškas komunizmas didele dalimi atsakingas už pilietinės moralės, vidinės laisvės, politinio skonio trūkumą, galiausiai už provincialumą Europos kultūros kontekste. Todėl bukos proletariškos diktatūros simboliai man blogesni už nacių ir jokios estetikos aš juose neįžvelgiu. Užtat mielai nešiočiau marškinėlius su svastika, juk tai senovinis arijų ir baltų saulės simbolis, bet negalima, uždrausta. Ir aš suprantu kodėl. Įvairūs simboliai yra vaizdinė priemonė, jie visų pirma skirti tam, kad juose užkoduota žinia pasiektų kuo daugiau žmonių, kad jų smegeninės pradėtų veikti reikiama kryptimi. Jie tinka plačiosioms masėms kaip Vulgata. Juose užkoduota žinia pasiekia visus, išsilavinusius ir mažaraščius, stiprius ir pažeidžiamus. Dėl šių priežasčių rusai buvo uždraudę visą lietuvišką simboliką ir ją pakeitę savo ideologijai tinkamais surogatais.
Kaip viena iš priežasčių, kodėl darbdaviai nelaukia iš užsienio (Vakarų šalių) sugrįžusių lietuvių, nurodytas rusų kalbos poreikis. Nes vis daugiau Lietuvos įmonių, jau pamiršusios 1998 metų Rusijos krizės padarinius, vėl atsisuka į Rytus. Taip, konkurencija išsvajotoje ES rinkoje yra ne kiekvienam įveikiama kliūtis, o dar tie mentaliteto skirtumai. Rytuose daug kas daroma lietuviams priimtinesniais ir aiškesniais būdais.
Būtent dėl mentaliteto panašumų, ypač tų, kurie yra žemiau vidutinio lygio, rusų nematomam frontui visai neblogai sekasi žemesniuose, ypač jusliniuose, lygmenyse. Pamenu, prieš kokius septynerius metus išgirdęs Kauno, „Lietuvos širdies“, širdyje - Laisvės alėjoje garsiausiai grojamą debilišką rusišką „popsą“, net pasipiktinau. Dabar juokiuosi. Rusiškų radijo stočių repertuaras skamba dažnai ir beveik visur. Bet juk tai artima nuliniam lygiui kultūra, kurios kratosi šviesūs žmonės pačioje Rusijoje. Kaip nustebo ir pasibaisėjo mano draugai iš Rusijos, puikiai išsilavinę ir labai malonūs žmonės, Vilniaus senamiesčio gintaro parduotuvėje pamatę peroksidines pardavėjų slaviškais veidais šukuosenas ir išgirdę rusiškas „dainas“. Tada aš jiems trumpai paaiškinau padėtį. Po galutinės okupacijos lietuviams atskiesti ir asimiliuoti iš Rusijos buvo siunčiamas beveik vien bukas azijatiško mentaliteto proletariatas, gaudavęs butus Vilniaus bei Klaipėdos senamiesčiuose ir kitose gerose vietose (Kaunas tada didvyriškai atsilaikė). Na, o lietuvių šviesuomenė savo ruožtu išsisiuntė ir buvo išsiųsta arba į Vakarus, arba į Sibirą. Ir todėl čia gyvenantys rusai dažniausiai nepasižymi aukšta kultūra, nesimoko lietuviškai ir toliau mano, kad gali gyventi lietuvių kultūroje ją ignoruodami. Mano draugai mane suprato ir liūdnai palingavo galvas. Paskui dar ilgai diskutavome apie gerą rusišką muziką. Ir apie nuostabias rusų moteris. Ir apie tai, kad rusiškų keiksmažodžių žodynas yra turtingiausias pasaulyje, tik jie ne visai rusiški, rusai juos paveldėjo iš savo okupantų mongolų totorių.
Kryptinga ir nuosekli mažumų integracija vis dar yra didelė valstybinio lygio problema. Bet blogiausia yra ne tai, kad Lietuvoje keliasdešimt metų gyvenantys ar čia gimę rusai negerbia jiems neblogą gyvenimą užtikrinančios šalies kultūros bei kalbos ir toliau su lietuviais bendrauja buvusių okupantų kalba. Reikšmingesnis yra faktas, kad dauguma lietuvių į tokią nepagarbą savo kalbai ir kultūrai žiūri nuolankiai atlaidžiai. Normalu ir įprasta yra su vietiniais rusais bendrauti rusiškai, neprieštaraujant klausytis parduotuvėse, baruose, taksi ir mikroautobusuose skambančių kvailų rusiškų dainuškų. O visokie „karoče“, „parintis“, „majakai“, „čiotka“ ir kiti slaviškos lingvistikos šedevrai vartojami taip plačiai, kad Lietuvių kalbos komisija jau galėtų juos įtraukti į oficialiai vartotinų žodžių sąrašą. Tai tos pačios prabos nuolankus baimingas atlaidumas, dėl kurio nebuvo deramai pasipriešinta rusų agresijai 1940-aisiais. Putino čekistai tokius dalykus nesunkiai pastebi ir jais sumaniai naudojasi taip, kad net nesimato.
Ne komentarams - [email protected]
Kiti Viktoro Valančiaus tekstai:
Apie filmų titrus: http://www.omni.lt/index.php?i$9359_84776$z_299493Apie sovietinę simboliką: http://www.omni.lt/?i$9359_84776$z_299761Apie grįžtančius lietuvius: http://www.omni.lt/?i$9359_84776$z_299574
