Postmodernizmas pirmiausia prigijo humanitarinių mokslų terpėje. Tai buvo net ne mokslas, o veikiau revoliucinių nuostatų rinkinys. Pagal postmodernizmo teoriją, žmogaus sąmonė yra susiskaidžiusi ir praradusi bet kokį modernistinį vientisumą. Ši teorija taip pat paneigia hierarchijos principą, ribas tarp aukštosios elito ir žemosios masinės kultūrų, deklaruoja komerciškumo stiprėjimą. Nors šios nuostatos gali atrodyti lyg pasaulio pabaigos pranašystės, pats postmodernizmas žiūri į jas be didesnio susirūpinimo, priima kaip duotybę.
Atrodytų, tokia chaotiška teorija negalėtų ilgiau gyvuoti, tačiau jau apie keturiasdešimt metų ji yra viena svarbiausių literatūros bei filosofijos srovių. Tačiau postmodernizmui dažnai darosi ankšta šiuose rėmuose ir jis mėgina brautis į kitas sritis. Tarp jų - ir į žiniasklaidą.
Tiesa pasakius keista, kad apie visuomenės informavimo priemones retokai kalbama iš postmodernistinės teorijos pozicijų. Juk žiniasklaida iš esmės yra postmodernus darinys. Net vadinamosios tradicinės visuomenės informavimo priemonės turi nemažai postmodernių bruožų. Net laikraštį galime laikyti postmodernizmo triumfu, jau nekalbant apie televiziją ar internetinę žiniasklaidą. Laikraštį sudaro atskirų elementų (straipsnių, reklaminių skelbimų, anonsų ir t.t.) visuma. Tokia struktūra visiškai tenkina mūsų susiskaidžiusios sąmonės poreikius, nes kiekvienas gali skaityti taip, kaip jam patinka – nuo pradžios, ar nuo galo, o gal tiesiog nuo vidurio. Skaityti viską iš eilės, o gal tik sporto naujienas, ar televizijos programą.
Kalbant apie televiziją, pirmiausia norėtųsi paminėti net ne jos turinį, o nuostabų technikos išradimą - nuotolinio valdymo pultelį. Būtent šis paprastas prietaisas sviedė žiūrovus į postmodernizmo amžių. Televizijos žiūrovas – geriausias susiskaldžiusios sąmonės principo pavyzdys. Ar jis žiūri televiziją? Žiūri, bet labai savotiškai. Mėgindamas vienu metu aprėpti visus kanalus, jis nežiūri nė vieno. Juk tai, ką jis mato, nėra nė vienoje iš anksto skelbtoje televizijos programoje, o perjungdamas kanalus, jis susiplaka unikalų informacijos kokteilį.
Viena iš priežasčių, kodėl postmodernizmo teorija vis dar gyvuoja,- informacijos perteklius. Šiuolaikinio žmogaus sąmonė negali būti vientisa , nes jis gauna pernelyg daug informacijos. Žinoma, galima save paskelbti principingu modernistu ir žiūrėti tik vienintelį kanalą, bet po ranka gulintis didysis gundytojas nuotolinis pultas, ko gero, atliks savo juodą darbą.
Be jokios abejonės talentingiausius postmodernizmo amžiaus informacijos vartotojus ugdo internetas. Pradėjęs skaityti, nesi tikras, kad pasieksi teksto pabaigą, nes kelionėje tyko galybė iš kelio vedančių interaktyvių nuorodų. Skaitymas tampa naršymu, neprognozuojamu judėjimu nuo vieno teksto prie kito.
Internetas perpildytas informacijos, kurios išdėstymas virtualioje erdvėje paneigia hierarchijos principą. Skaitydamas politines naujienas, čia pat aptinki banerių, siūlančių pikantiškos informacijos apie žvaigždžių gyvenimą, linksmų paveikslėlių ar nekilnojamojo turto skelbimų. Internetas griauna taisykles. Anksčiau virtualias visuomenės informavimo priemones dar galėjome vadinti spaudos palikuonėmis, nes svarbiausias jų principas – informacijos pateikimas iliustruoto teksto pavidalu – priminė tradicinius laikraščius ar žurnalus. Šiandien informacinių technologijų plėtra padėjo internetui įsisavinti radiją ir televiziją.
Internetas suteikia daugiau laisvės, nei bet kuri kita tradicinė medija. Vadinasi, vis sparčiau ugdomas postmodernistinis skaitytojas naršytojas. Sąveika su informacija tampa vis aktyvesnė, dauguma informacinių portalų suteikia skaitytojams galimybę komentuoti skaitomą tekstą. Tokiu, gal ir primityvoku, būdu skaitytojas tampa teksto bendraautoriumi. Komentarai, sumanyti kaip demokratijos ir žodžio laisvės apoteozė, tapo anarchijos simboliu. Juose apstu pačių netikėčiausių prasimanymų, anoniminių įžeidinėjimų ir tuščių svaičiojimų. Tačiau komentarai neišnyksta, nepanašu, kad jų populiarumas mažėtų. Nieko nuostabaus, tai irgi postmodernistinio amžiaus įtaka. Galiausiai teoretikai teigia, jog postmodernizmas pasireiškia ir tuo, kad visuomenė pradeda pakančiau reaguoti į žeidžiančias ir užgauliojančias meno formas, socialinius reiškinius. Vienu iš tokių drastiškų visuomenės nuomonės reiškimo formų galėtume laikyti anoniminius komentarus.
Postmodernizmas nenusileidžia ant mūsų iš dangaus. Mes patys jį kuriame, suteikiame gyvybės. Tai darome labai paprastai ir nesąmoningai - maigydami televizoriaus nuotolinio valdymo pultelio mygtukus ar internete rašydami komentarą.
Tekstas parengtas pagal Vilniaus universitete Žurnalistikos institute apgintą magistro darbą.
