Aurimas Bačiulis pabudo nuo šaižaus skambučio. "Kas tai galėtų būti?" - valandėlę galvojo. Kad ir kas tai būtų, jis privalo nieko neįsileisti į vidų. Regis, prieš ketverius metus vos nepadarė kvailystės. Manydamas, kad jis, būdamas pririštas prie vežimėlio, niekam nebegali užkliūti, kad niekas nebeketina jam keršyti, vos neįsileido į vidų dviejų skustagalvių. Gerai, kad užteko proto žvilgtelėti pro langą. Vyrukai jam pasirodė įtartini ir jis nutarė nereaguoti į jų atkaklius skambučius. Tada jie ėmė slankioti aplink namą, mėgindami ką nors pamatyti pro langus. Galiausiai vienas neištvėrė ir pradėjo šaukti: "Pasirodyk, klipata! Mes vis tiek tave kaip šunį nudėsim!" O paskui, nors buvo vidurdienis, sviedė į miegamąjį granatą ir nurūko automobiliu. Taip pamokytas Bačiulis įsileisdavo į vidų tik gerai pažįstamus. Tokių buvo likę vos keli. Dažniausiai jie iš anksto paskambindavo telefonu.
Skambutis, dar kelis kartus sučirškęs, pagaliau nutilo. "Po velnių, - murmėjo Aurimas, - net savo namuose negaliu jaustis saugus, turiu bijoti, kad koks nusmurgėlis necvaktelėtų kulkos į kaktą. Sumautas, šūdinas gyvenimas!" O po ano įvykio Bačiulis daugiau nei pusmetį neišvažiavo vienas į kiemą, jau nekalbant apie gatvę ar miestą.
Dieną, kai Aurimas jau atsipagiriojęs spoksojo savo kambaryje į televizorių, vėl nuaidėjo lauko durų skambutis. Jis atsargiai praskleidė užuolaidą ir žvilgtelėjo į atvirą verandą. Pamatęs policininką, net loštelėjo atgal. Antrasis vyriškis, vilkėjęs civiliškai, Aurimui Bačiuliui pasirodė matytas. "Neleisiu, - nusprendė šeimininkas, - kokio velnio jiems reikia? Manęs nėra namuose, aš išvažiavęs arba apskritai čia nebegyvenu!" Vėl sučirškus skambučiui, neiškentęs dar kartą pažvelgė pro praskleistą užuolaidą. Šį sykį prisiminė, kas tas antrasis, vilkintis pilką kostiumą. Ogi Kirslys, kriminalistas! Prieš penkerius metus, kai Aurimas Bačiulis grįžo iš ligoninės po operacijos ir ilgo gydymo, kai dar neturėjo vežimėlio ir sėdėjo lovoje apkamšytas pagalvėmis, jis vis užsukdavo neva pasišnekučiuoti. Buvo pradėjęs vaidinti kone draugą. Kalbėdavo užuojautos žodžius Nijolei dėl tokios vyro nelaimės, o ta kvaiša net kviesdavo jį į svetainę išgerti kavos. Aurimas net buvo pradėjęs įtarinėti, kad juodu "susikukavo". Kirsliui velniškai viskas rūpėjo: kas šovė į Bačiulį, kodėl šovė, kokiomis aplinkybėmis; gal jis pažįstamas su įtartinos reputacijos žmonėmis; kodėl metė bokso trenerio darbą; kur pastaruoju metu darbavosi; iš kokių lėšų pasistatė tokį namą ir t. t. Tikriausiai jis kažką žinojo apie šefą ir jo darbelius. Reikėjo, kad Bačius pritartų, ir tada būtų buvęs pradėtas vynioti visas siūlų kamuolys. Tačiau Aurimas dėl šūvio į nugarą niekam neturėjo jokių pretenzijų, apsimetė nepažįstąs jokių nusikaltėlių, pastaruoju metu turėjęs tokį pusiau nelegalų verslą su metalais, bet argi tai kriminalistams gali rūpėti? Iš to ir namą pasistatęs. O šovė velniai žino kas: restorane prie jo prikibo tokie vyrukai, jis buvo smarkiai girtas, visai jų neprisimena, po operacijos atmintis pradėjo šlubuoti, atrodo, vienam tvojo į snukį, kitas ir šovė. Turbūt mergų nepasidalijo, ko gi daugiau? Tačiau smalsusis kriminalistas nebuvo toks naivus, kiekvieną kartą viską pradėdavo iš naujo, užduodavo dešimtis klastingiausių klausimų. Bačiulį išmušdavo prakaitas, bijodamas susipainioti apsimesdavo, kad jam silpna, bloga, kad kasdien vis sparčiau nyksta paskutiniai atminties likučiai. Kartais šitas velnio neštas ir pamestas Kirslys imdavo gąsdinti Aurimą. Ne, ne policija, o tais pačiais vyrukais, kurie anąsyk nebuvo taiklūs. Jeigu jis, Bačiulis, pasakytų, kas jie tokie, teisėsaugininkai patupdytų juos už grotų ir jam nieko nereikėtų bijoti. Iš kurgi jie sužinos, kas apie juos prasitarė? Netgi siūlydavo apsaugą ir visokių privilegijų. Bet Aurimas Bačiulis buvo atkaklus, užsispyręs, nekalbus, o kartkartėm imdavo keiktis ir šūkauti vaidindamas, kad jam užeina skausmo ir proto užtemimo priepuoliai, tad galiausiai inspektorius Kirslys, nieko nepešęs, likęs su "ilga nosimi", turėjo liautis lankęsis šiuose namuose.
"Ko jam dabar prireikė, šitam šikniui? - suniurzgė Bačiulis ir staiga išgirdo taukštelint vartelius. - Daiva, po velnių! Šita distrofikė tikrai įleis". Aurimas ėmė piktai muistytis vežimėlyje. Ir iš tiesų nekviesti svečiai labai maloniai kažką sušneko su mergaite. Ji paslaugiai atrakino duris ir pakvietė juos į vidų. Beliko apsimesti girtu ir miegančiu.
- Pas tave, - tarstelėjo Daiva, pravėrusi kambario duris, ir užbildėjo į viršų.
Atėjūnai nesikuklindami suvirto į vidų. Šeimininkas mieguistai trynėsi akis ir kažką mykė. Inspektorius Vidmantas Kirslys gudriai šyptelėjo.
- Ir vėl įkliuvai, Bačiuli, - pasakė įsitaisydamas ant sofos.
- Kas jūs tokie? Aš jūsų nepažįstu, - girtu balsu murmėjo Aurimas. - Ko įsiveržėt į mano namus?
- Štai mano pažymėjimas, - tarė policininkas. - Aš esu Algimantas Budrius.
- O mane puikiai pažįsti, Aurimai, - smagiai kalbėjo Kirslys. - Senokai bebuvau, bet, tikiuosi, nepamiršai. Aplankėme tavo žmoną ligoninėje, o dabar užsukome su tavimi šnektelėti.
- Jau spėjo pasiskųsti, - išsiviepė Bačiulis. - Kitąkart gaus daugiau.
- Ji nesiskundė, - pasakė Algimantas Budrius. - Mums pranešė iš ligoninės. Jai nustatytas sunkus kūno sužalojimas. Net jeigu jūsų žmona nerašys pareiškimo, galima iškelti bylą pagal įvykusį faktą.
- Aš jos nemušiau! Iš kur jūs ištraukėt?
- Tą gali paliudyti greitosios pagalbos gydytoja ir sanitaras.
- Velniai žino, kur ji trankėsi! Parėjo vos gyva. Na, porą kartų stuktelėjau, kad prisimintų, jog turi namus.
- Atėjau pasiimti beisbolo lazdos, kuria mušėte savo žmoną. Taip sakant, daiktinio įkalčio, kad nesumanytumėte sunaikinti, - ramiai dėstė Budrius.
- Neturiu jokios beisbolo lazdos, - regis, ėmė karščiuotis šeimininkas.
- Turi, Aurimai. Nesikuklink. Net galiu atspėti, kur tu ją laikai, - pabrėžtinai maloniai šypsojosi Vidmantas Kirslys. - Tarkim, hole, sieninėje spintoje, po drabužiais. Beisbolo lazda - geras daiktas, skirtas apsiginti nuo vagių ir įsibrovėlių. Bet tu ją pakelei prieš žmoną. Pažiūrėk, Algimantai.
Bačiulis, supratęs, kad Nijolė pasakė, kur jis laiko beisbolo lazdą, dar labiau įniršo.
- Neleisiu naršyti po savo namus. Dar ką pavogsit. Kur kratos orderis?
- Mes tik paimsim lazdą, ir viskas, - taikiai pasakė policininkas.
- Galime tai padaryti tavo akivaizdoje, - antrino jam inspektorius. - Išvažiuok į koridorių.
- Niekur aš nevažiuosiu, - užsispyrė Aurimas. - O jūs neturite teisės!
- Gerai, - kietai pasakė Kirslys. - Nueik, Algimantai, ir atnešk!
Po valandėlės Budrius grįžo į kambarį nešinas beisbolo lazda.
- Ji dar kruvina, - palingavo galvą.
Šeimininkas piktai šnopavo dalbakiuodamas akimis.
- Ir ką jūs man padarysit? Neturiu teisės užtvoti savo bobai?
- Už ką? - naiviai pasidomėjo Algimantas Budrius.
- Ji kekšė! Krušasi su mokyklos direktoriumi! - sušvokštė Aurimas. - Žinai, ką ji man pasakė? - jis įsmeigė akis į inspektorių Vidmantą Kirslį. - "Mano pyzda, kam noriu, tam ir duodu!"
Kirslys vos neprajuko.
- Vis tiek neturite teisės jos mušti, - ramiai pastebėjo policininkas.
- Ji pardavė olandiškus tikra oda muštus baldus ir paslėpė pinigus, - beveik rėkte išrėkė Bačiulis. - Ji ieško pirkėjų namui. Ji išmes mane į gatvę arba įgrūs į klipatų prieglaudos namus.
- Namas, kiek žinau, užrašytas jos vardu, - pasakė inspektorius.
- Na ir kas? Aš jos teisėtas vyras! Aš turiu teisę čia gyventi!
- Bet neturite teisės smurtauti, - įsiterpė policininkas, įkišdamas lazdą į polietileninį maišą. - Galim eiti, inspektoriau?
Šeimininkas nekantriai krustelėjo, džiūgaudamas, kad šį kartą pareigūnai gana greitai paliks jį ramybėje. Tačiau Vidmantas Kirslys ir toliau patogiai sėdėjo ant sofos. Jo suktos akys žybtelėjo iš pasitenkinimo.
- Dar norėčiau pasikalbėti su ponu Bačiuliu. Turiu jam šiokių tokių naujienų.
Aurimas piktai sumykė. Jis per anksti apsidžiaugė, manydamas, kad šitas knislius inspektorius užsuko pas jį be jokio aiškaus reikalo. Nors, tiesą sakant, galėjo ir blefuoti, kaip ne kartą anksčiau darydavo.
- Pastaruoju metu mes vėl grįžome prie Šefo gaujos bylos, - neutraliu tonu pasakė Kirslys. - Ir paaiškėjo įdomių dalykėlių, - jis žvilgtelėjo į Aurimą ir smagiai kirto: - Be abejo, pažinojai Šipą?
Bačiulis pradėjo tankiai mirksėti.
- Inspektoriau, jau ne kartą sakiau, kad nepažinojau jokio Šefo. Tad iš kur, po velnių, galiu pažinoti jo plėšikus, jo šipus ar klipus? - išpoškino Aurimas, stengdamasis, kad jo balsas nevirptelėtų.
- Nejuokauk, Bačiau, - susiraukė Kirslys, - mes jau seniai išsiaiškinome, kad prieš sužeidimą tarnavai Šefui, buvai jo asmens sargybinis.
- Niekas to nepatvirtino. Tai tik jūsų, kriminalistų, išmonė!
- O nuotraukos? Nesakyk, kad jas pamiršai.
- Jau sakiau, jos atsitiktinės! Jeigu aš sėdžiu restorane prie vieno staliuko su kažkokiais vyrais, ar tai reiškia, kad juos būtinai pažįstu? Gal nebuvo laisvų vietų ir administratorius visiškai atsitiktinai mane prie jų pasodino?
Inspektorius Vidmantas Kirslys ištraukė iš segtuvo kelias nuotraukas ir nežinia kodėl parodė policininkui Algimantui Budriui.
- Argi čia galima manyti, kad šie vyrai nepažįstami? Aplink juos pora laisvų stalų. Štai čia Šefas, šitas Grogas-Gregorauskas, šitas Šipas-Šipaila, o čia mūsų pašnekovas.
Policininkas atidžiai nužvelgė Aurimą Bačiulį, tarsi nenorėdamas patikėti, kad šitas invalido vežimėlyje kiurksantis pasenęs, apšepęs, nuo alkoholio paburkusio veido vyriškis prieš penkerius ar šešerius metus galėjo būti toks jaunas, išvaizdus ir tvirtas.
- Taip, - mįslingai nutęsė Budrius.
- Pažiūrėk, kaip jie draugiškai šnekasi. Šefas netgi laiko suspaudęs Bačius ranką.
- Be abejo, jie pažįstami. Gal net draugai, - patvirtino policininkas.
- O liudytojų parodymai? - vėl į Aurimą atsigręžė inspektorius.
- Kas gali tikėti įslaptintais "stukačių" parodymais? - piktai mostelėjo ranka šeimininkas. - Jie velniaižin ką gali pripliurpti! Jūs tik mokėkit jiems pinigus, jie dar ne tą pasakys!
- O slaptos vaizdo kameros užfiksuoti vaizdai, kur jūsų gauja laidoja Krysią? - ramiai vardijo Kirslys. - Tu nešei jo karstą, Aurimai.
- Argi aš tau nesakiau? - regis, pradėjo prarasti savitvardą Bačiulis. - Krysia, kaip jūs jį vadinat, o iš tikrųjų Gediminas Krasauskas - tolimas mano giminaitis!
- Keista, kad juostoje nematyti nė vienos moters, - nusišaipė inspektorius. - Vien tik gaujos nariai.
Šeimininkas valandėlę niūriai patylėjo.
- Kiek kartų tau kartojau, kad po sužeidimo ir operacijos praradau atmintį, - galiausiai suniurzgė jis. - Liaukis pagaliau mane terorizuoti ir vesti iš proto, nes aš...
Bet Aurimo Bačiulio irzlumas, regis, inspektoriaus nė kiek neveikė.
- Mes buvome tave palikę ramybėje tik todėl, kad manėme, jog neįkišai nagų į jokį rimtesnį, kaip sakoma, "šlapią" reikalą, - pasakė jis. - O dabar situacija smarkiai pasikeitė. - Vidmantas Kirslys padarė nedidelę, bet reikšmingą pauzę. - Mes pasodinome į areštinę gana šnekų vyruką iš Šefo gaujos. Jo vardas Šipas. Kol kas jis kaltinamas tik automobilio susprogdinimu. Kas gali paneigti, kad sprogimo iniciatoriai tikėjosi, jog "merse" tuo metu sėdės kitos nusikaltėlių grupuotės vadeiva Koška? Taigi mes pakabinome Šipą ir jis pasakė įdomių dalykų apie tave, Aurimai.
- Kokių? - matyt, tiesiog instinktyviai išsprūdo Bačiuliui.
Inspektoriaus Kirslio akys karštligiškai sužvilgo. Tarsi jis būtų buvęs skalikas, užuodęs medžiojamo žvėries pėdsakus.
- Vienos operacijos metu nušovei Šefo gaujos žmogų Brasą.
- Absurdas! - šūktelėjo šeimininkas, regis, atsitokėjęs, kad be reikalo parodė liguistą smalsumą.
- Joks absurdas, - energingai pareiškė inspektorius. - Šipo padedami atkasėme miške duobę, kur radom nušautą negyvėlį. Viskas atitinka, Šipo parodymai pasitvirtino. Netgi tavo šūvis į kairę Braso akį. Tokio šūvio bet kas pavydėtų.
- Aš nieko nežinau, - sumykė Bačiulis, braukdamas staiga išrasojusią kaktą. - Aš nieko nenušoviau. Visa tai nesąmonės, jųdviejų su komisaru Sadausku prasimanymai. Ko jums pagaliau reikia iš manęs?
- Nori akistatos su Šipu? - beveik žaismingu tonu paklausė Vidmantas Kirslys.
- Kodėl nepalieki manęs ramybėje? - sunkiai alsuodamas iškošė šeimininkas. - Juk matai, kad esu vargšas sužalotas invalidas, praradęs sveikatą ir atmintį, - ir Bačiulis ėmė raivytis, kaire ranka trindamas nugarą, o jo veidas turėjo rodyti, kokius nepakeliamus skausmus jis kenčia.
- Nepaliksime tavęs ramybėje, - pasakė inspektorius, - kol nepapasakosi visko apie Šefo gaują. Ir apie save, žinoma.
- Nieko jūs man nepadarysit! - staiga vėl įniršo Bačiulis. - Nepriversit manęs kalbėti to, ko aš nenoriu. Nėra tokio kalėjimo invalidams kaip aš. O ar dabar aš ne kalėjime? - nužvelgdamas savo gerai įrengto kambario sienas šniaukrojo šeimininkas. - Ištisą parą esu čia įkalintas, kaip šuo prie būdos prirakintas. Eikit jūs visi po velnių, inkvizitoriai!
- Eisim, - nė kiek neprieštaraudamas sutiko inspektorius Vidmantas Kirslys. - Eisim prie savo darbų. Nes ne vienas esi, Bačiau, nes ne vien tavo nusikaltimai mums rūpi.
Kirslys užrišo segtuvą ir kartu su policininku nužingsniavo prie durų.
Kai trinktelėjo kiemo varteliai, Aurimas Bačiulis pravėrė kambario duris ir ėmė šaukti:
- Daiva, Daiva! Po perkūnais, greičiau ateik!
Tačiau mergaitė neskubėjo vykdyti tėvo įsakymo. Nors ir girdėjo jo piktą balsą, bet apsimetė esanti labai užsiėmusi. Dar, atrodo, net pagarsino muziką.
- Daiva, karve, aš tau nulaužysiu ragus! - riktelėjo vyriškis ir pradėjo kumščiu daužyti sieną.
Galiausiai mergaitė neskubėdama nusileido laiptais žemyn.
- Aš tau atkrapštysiu ausis! - niršo Bačiulis. - Kam įleidai tuos šunsnukius?
- Vienas iš jų buvo policininkas, - murmtelėjo Daivutė. - O kitas irgi...
- O ką kitas? - negražiai išsiviepė tėvas.
- Kitas irgi matytas. Anksčiau pas tave ateidavo.
- Nori, kad mane į kalėjimą pasodintų?
- Nereikia taip daryti!
Aurimas valandėlę neteko žado.
- Ko nereikia daryti?
- Nereikia mušti mamos, - žiūrėdama tėvui tiesiai į akis, išpoškino mergaitė. - Ji nekalta, kad tu...
- Tu mane mokysi, neūžauga! Seniai diržo begavai? Ar pasakė močia, kur pinigai?
- Pasakė, bet liepė tau neduoti!
- Kaip neduoti? Ką čia kliedi? Tai mano pinigai!
- Kad nepragertum. Punti neišsiblaivydamas. Dar kojas pakratysi.
- Ką? Ką tu pasakei, suskretėle? Ateik čia, sutrauka!
Bet mergaitė traukėsi atatupsta, kol atsirėmė į laiptus. Tada puolė į viršų.
Kai nebematė tėvo, o tik girdėjo jo piktą balsą, parodė jam špygą ir liežuvį.
- Ką tu man padarysi, klipata? - pasakė Daiva ir pasimaivė, žiūrėdama į savo piktas akis veidrodyje. - Pats sutrauka, invalidas...
