Į Dailės salone vykstantį parodos atidarymą susirinko gal kokie dvidešimt žmonių. Iš matymo jie pažinojo vieni kitus. Buvo šilta gegužės penktadienio popietė. Kadaise žinomas, o dabar prasigėręs pianistas paskambino porą regtaimų. Parodos kuratorė pristatė du jaunus apšepusius dailininkus. Kai jie mįslingai ir tariamai protingai kalbėjo apie savo darbus, žiūrovai taikstėsi prisiartinti prie staliuko, ant kurio rikiavosi vienkartiniai plastmasiniai puodeliai. Juose buvo pigus bulgariškas vynas "Monastirska izba".
Vaiva Savėnaitė buvo apsitempusi mėlynus stilingus džinsus, vilkėjo atsegiotą purpurinę palaidinukę, o jos ilgi šviesūs plaukai gulėjo dailiai sušukuoti ant nugaros. Tikras kuklumo ir elegancijos įsikūnijimas! Mergina pasisveikino su vienu kitu pažįstamu, paėmė traškantį plastmasinį puodelį su vynu ir ėmė žvalgytis po salę. Jai iš karto krito į akis nematytas vyriškis. Padoriai apsirengęs, pilkšvas geros medžiagos kostiumas, tvarkingai apkirptas, o batai nublizginti iki žvilgėjimo. Net užsimerkęs pasakytum, kad tai joks menininkas. Juolab ne dailininkas. Bet kokia ten moteris aplink jį sukinėjasi? Meilužė? Lyg ir per prasta. Galėtų būti bendradarbė: drabužiai brangūs, bet neskoningi. Abiejų veidai - lyg didžiausių meno žinovų. Kad tave paraliai! Vaiva Savėnaitė prisigretino prie porelės ir pasiklausė, apie ką jie kalbasi.
- Nieko gero, - pasakė moteris. - Ar ne, Augustinai?
- Šį kartą nepataikėm, - patvirtino vyriškis. - Jų reklama negalima pasitikėti. Nematau nė vieno darbo, kurį norėčiau turėti.
Augustinas, pagalvojo Vaiva, tikriausiai Valaitis. Įtariai nužvelgė neįprastą lankytoją. Bankininkas, kas gi daugiau, ironiškai šyptelėjo mergina. Pinigų maišas! Šitie nieko nenutuokia, bet vertina su aplombu. Ji paėjėjo į priekį ir stabtelėjo prie vienos margiausių drobių.
- O! Kaip nuostabu! - neva pati sau šūktelėjo panelė Savėnaitė.
Tuo metu Augustinas Valaitis vos neatsitrenkė į merginą. Ji švelniai sulaikė jo petį.
- Jūs taip manote? - sumurmėjo Valaitis.
- Jūs tik pažiūrėkite: kokia spalvų paletė! Kokie ekspresyvūs potėpiai! Kokia jausmų ir nenusakomų pojūčių gelmė! O jeigu žvilgtelsime iš šito kampo, kokios įdomios įžvalgos, koks modernus ir universalus požiūris!
Ponas Augustinas pamėgino pakartoti šviesiaplaukės judesį, tačiau, regis, vis tiek nieko įspūdingo nematė: skersi ir išilgi dryžiai, viduryje tarsi saulė, tarsi saulėgrąžos galva, apačioje upė, o gal kelias...
Išgirdusi, kaip Vaiva giria paveikslą, prie jo prisiartino Valaičio palydovė. Ji irgi bandė įžvelgti ką nors suprantama.
- Jūs irgi dailininkė? - galiausiai paklausė.
- Ne, - kukliai nuleido akis Vaiva. - Menotyrininkė, - ir durstelėjo pirštuku į autoriaus pavardę. - Kylanti žvaigždė.
- Tikrai? - susidomėjo Augustinas Valaitis. - Ar norėtumėte jį turėti?
Tai buvo pagrindinis ir svarbiausias bankininko vertinimo matas.
- Žinoma! - pažvelgė į jį mergina didelėmis mėlynomis akimis. - Po kelerių metų ši drobė kainuos trigubai, o gal penkiagubai daugiau!
- Augustinai, argi pirksi? - peštelėjo už rankovės poną Valaitį moteris.
- Reikėtų pagalvoti, - murmtelėjo vyriškis.
- Galėčiau supažindinti su autoriumi, - tuoj pat dalykiškai pasiūlė Savėnaitė. - Manau, susitartume.
- Ačiū! Kol kas nereikia, - kilstelėjo smakrą Augustinas. - Mėgstu pagalvoti. Suprantate, pinigų investavimas - tai...
Bet, atrodo, tuo metu jį vėl už alkūnės peštelėjo pilkoji palydovė. Vaiva apsimetė pamačiusi gerą pažįstamą ir nužingsniavo per salę. Netrukus pasigirdo jos skambus juokas.
Vynas buvo išgertas, paroda apžiūrėta, tad lankytojai po vieną ar grupelėmis pradėjo skirstytis. Staiga Vaiva pajuto, kad jai už nugaros kažkas sustojo.
- Gal išgerkime kavos? - pasiūlė solidusis vyriškis. - Šitas vynas man nelabai...
- Ir man nelabai... - vos vos šyptelėjusi plačiomis truputį parausvintomis lūpomis, jam pritarė mergina. - O kur jūsų kolegė?
- Nuskubėjo į tarnybą. Žinot, savaitės pabaiga, turi darbų. Niekaip nespėja...
- O jūs spėjate?
- Aš? - žvaliai pasitempė Valaitis. - Aš spėju.
Jam paglostė savimeilę vos jaučiamas šviesiaplaukės familiarumas. Jos metų merginos mėgsta pabrėžti amžiaus skirtumą. O šita elgiasi taip, tarsi jie būtų vienmečiai.
Juodu šiek tiek paėjėjo Senamiesčiu ir užsuko į pirmą pasitaikiusią kavinaitę.
- Išgersite šampano? - paklausė ponas Augustinas.
- O jūs? - kilstelėjo nekaltas akis Vaiva.
- Aš ne. Esu prie vairo.
- Tada ir aš ne.
- Jūs galėtumėte. O man vakarop teks dar važiuoti į sodybą prie Kauno marių.
- Tikriausiai ten dabar labai gražu.
- Žinoma.
- Kaip norėčiau... - lyg pati sau sušnibždėjo mergina. Paskui nerūpestingu kairės rankos judesiu brūkštelėjo per ilgus šviesius plaukus, užkritusius ant kaktos. Kilstelėjo kavos puodelį prie lūpų, kurios nevalingai krustelėjo, tarsi ką nors švelnaus sakytų.
- Dieve, - atsiduso Augustinas Valaitis. - Jūs tokia panaši į mano dukrą.
- Tikrai? - kilstelėjo susidomėjusias akis Vaiva. - Jūs per jaunas, kad turėtumėte tokią dukrą, kaip aš.
- Ji buvo... na gal kokiais dvejais ar trejais metais už jus jaunesnė...
- Buvo? - žvilgtelėjo į ūmai apniukusį Augustino veidą mergina.
- Pernai vasarą žuvo Nidoje.
- Atsiprašau. Užjaučiu. Nuskendo? Ne? Nepasakokit, matau, kaip jums skaudu.
Valaitis valandėlę juto šiltą, draugišką priešais sėdinčios šviesiaplaukės žvilgsnį.
Kai jie baigė gerti kavą, ponas Augustinas iš vidinės švarko kišenės išsitraukė storą odinę piniginę, išrideno iš jos penkialitį už kavą, paskui iš vieno skyrelio išėmė vizitinę kortelę ir pastūmė Vaivai.
- Paskambinkite.
- Dėl to paveikslo?
- Ir dėl to paveikslo, ir dėl... - nebaigė sakyti Valaitis.
Mergina žvilgtelėjo į kortelę. Riebiu juodu šriftu ten buvo parašyta: Augustinas Valaitis. Puiku, pagalvojo panelė Savėnaitė. Pataikiau kaip pirštu į akį.
- Kai tik turėsiu laisvą akimirką, - šyptelėjo Vaiva ir pirštuku dėkingai spūstelėjo vyriškiui ranką.
