Irena ZUBRICKIENĖ
Į Liudvinavo miestelio (Marijampolės sav.) paštą užsukę žmonės kviečiami paaukoti keletą litų netolimame Kūlokų kaime gyvenusio Arūno Palšio (31 m.) palaikams iš užsienio pargabenti. Išsituokęs dviejų mažamečių vaikų tėvas, šių metų sausio 18-ąją išvykęs į Italiją užsidirbti, vasario 12-ąją buvo žiauriai nužudytas per buitinį penkių lietuvių konfliktą, kaip šykščiai skelbiama pagal pirminius Italijos pareigūnų duomenis.
Atjautos ir kilnumo "revizija"
Toks atvejis, kai Liudvinavo seniūnijoje renkama materialinė parama savo žmogaus palaikams parvežti iš užsienio, yra pirmas. Bet ne pirmas Marijampolės savivaldybėje: prieš trejus metus pagalbos reikėjo Ispanijoje staiga mirusio Puskelnių kaimo gyventojo šeimai, užpernai - dviejų per avariją Ispanijoje žuvusių marijampoliečių artimiesiems, pernai - Baraginės kaime gedintiems tėvams, kurių sūnus žuvo per gaisrą Portugalijoje. Liudvinavo seniūnė Irena Lunskienė neabejoja, kad tokių atvejų daugės, nes pastaruoju metu lietuvių, išvykstančių į užsienį nelegaliai įsidarbinti, srautas tik didėja.
- Tokios tragedijos labai jaudina ir mobilizuoja žmones, - sakė I. Lunskienė. - Aš tikiu, kad daugiau yra norinčiųjų ir galinčiųjų padėti, nei skeptiškai teigiančiųjų, jog niekas nebuvo varu varomas į užsienį laimės ieškoti. Padėti nelaimėje - tai bruožas, tarsi užkoduotas mūsų tautos kultūros ištakose. Tokios tragiškos situacijos - kartu ir proga mūsų vertybių - noro padėti, atjautos, kilnumo - "revizijai".
Liudvinavo pašto darbuotoja džiaugėsi, kad žmonės geranoriški - beveik visi užkalbintieji neatsisako paaukoti. Kas kiek gali: vieni paduoda du litus, kiti ir dvidešimtinę paskiria. Populiariausias miestelio gyventojo įnašas - dešimt litų. Kol kas surinktoji suma nė tūkstančio litų nesiekia, tačiau veikli ir padėti nusiteikusi seniūnė dar turi idėjų, kaip pagelbėti Arūno Palšio artimiesiems: kreipėsi į vietos televiziją, kalbina Liudvinavo verslininkus, tarsis ir su miestelio kunigu. Pusbrolio palaikų pargabenimu besirūpinančios velionio pusseserės Rimos Borutienės, liudvinaviškės, teigimu, kelionei reikia apie 20 000 litų. Apie 4 000 litų tikimasi gauti iš Marijampolės savivaldybės, nes tokią paramą garantuoja ir atitinkamas įstatymas, dar bene 5 000 litų, kaip rublinius indėlius, galėtų atgauti nužudytojo motina Rita Steklova (66 m.), jeigu bankas padarytų išimtį. Likusioji reikalingos sumos dalis - kol kas didžiulė mįslė gedinčiai motinai, šiuo metu net negalinčiai pagalvoti, kad jos jaunėlis amžino poilsio gali atgulti svetimoje žemėje, kur niekas iš artimųjų nepadės gėlės ant jo kapo. Širdį Ritai drasko ir mintis, kad gali nepamatyti sūnaus net karste, neatsisveikinti.
Tikėjosi užsidirbti butui
Arūnas Palšis Italijoje uždarbiavo ne pirmą kartą. Praėjusių metų lapkritį jis po keturių mėnesių sugrįžo į namus patenkintas uždarbiu ir iš karto suplanavo kitą kelionę šių metų sausį. Svečioje šalyje vyras kartu su kitais lietuviais darbavosi žemės ūkyje - skynė pomidorus, vynuoges, alyvuoges. Ankstesnioji kelionė jam buvo nelengva, nes gyveno labai prastomis buitinėmis sąlygomis - laikinoje, perpildytoje pastogėje be langų, be vandens. Dirbant kamavo 45 laipsnių karštis. Darbininkus baugino neįprasta ir nesaugi aplinka - gyvatės, kiti gyviai. Antrąją kelionę suplanavęs Arūnas ramino motiną, kad dabar susirado geresnį darbą ir gyvens patogiai, saugiai. Vyras buvo užsiminęs pusseserei Rimai apie Italijoje klestinčią lietuvių nesantaiką - smurtą ir reketą, tačiau motinos tokiais pasakojimais neskaudino. Pasirodo, lapkritį Arūnas skubėjo į Lietuvą, nes smurtaujantys ir vadovauti bei lengvai pralobti siekiantys tautiečiai, pasikėsinę pagrobti uždirbtus pinigus, subadė kelis draugus, o jį patį partrenkė automobiliu.
Vis dėlto baimė būti skriaudžiamam, reketuojamam buvo mažesnė nei noras užsidirbti. Lietuvoje miško darbininku buvęs Arūnas dažnai pristigdavo veiklos, būdavo priverstas laukti, ieškotis uždarbio. Pinigų Arūnui reikėjo dviem vaikams - Gabrielei (8 m.) ir Haroldui (4 m.) - išlaikyti. Nors po skyrybų, vainikavusių aštuonerius metus trukusią nesėkmingą santuoką, buvę sutuoktiniai savo atžalas pasidalino, tačiau tėvas vienodai rūpinosi abiem: dukrelė liko gyventi su tėvu ir jo motina, o sūnelis - su savo mama, tačiau labai dažnai būdavo su tėčiu. Arūno tikslas buvo užsidirbti butui, kurį ketino įsigyti Lietuvoje, ir gyventi su vaikais.
Nužudytas per išgertuves
Žinią, kad Arūnas nužudytas, pranešė per Valentino dieną į R. Steklovos butą atvykę policininkai. Moteris negalėjo patikėti, nors pati sūnaus balso nebuvo girdėjusi nuo pat jo išvykimo. Naujienas apie Arūno kasdienybę motinai dažniausiai pranešdavo giminaitė Rima, su pusbroliu bendraudavusi žinutėmis. Štai ji pasakojo, kad pastaruoju metu Arūnas guodėsi negalįs sparčiai dirbti, nes trukdančios liūtys. Rita Steklova skaičiavo dienas iki gegužės, kada buvo žadėjęs sugrįžti sūnus. Jis planavo po mokslo metų išsivežti į Italiją ir dukrelę Gabrielę - iki rudens.
Kol kas tragiško įvykio aplinkybės R. Steklovai mažai žinomos, tik pranešta, kad jos sūnų ištikusi smurtinė mirtis Pietų Italijoje, Lučeros miestelyje . Esą vasario 12-osios naktį penki lietuviai, prieš tai laiką leidę picerijoje, toliau linksminosi vieno italo garaže, kuriame buvo įsikūręs vienas kompanijos narys. Išgerta buvo daug - vyno, viskio, vandeniu skiesto spirito. Įsiplieskus žiauriomis muštynėmis pasibaigusiam konfliktui, du lietuviai buvo sunkiai sužaloti - suspardyti ir apdaužyti kumščiais bei metaliniais įrankiais. Į Fodžios ligoninę nugabentas A. Palšis netrukus mirė. Beje, šioje ligoninėje prieš Naujuosius metus mirė ir komos ištikta Visagino gyventoja Irina Bandurova, kurią miegančią kirtikliais sukapojo jos apiplėšti atvykę lietuviai. Tuokart įtariamieji buvo sulaikyti vietos karabinierių, kai bandė pasprukti pagrobtu automobiliu. Pabėgti pagrobta savo aukų mašina bandė ir lemtingojo įvykio garaže dalyviai, tačiau juos pareigūnai sučiupo tą pačią naktį. Skelbiama, kad tai Džeraldas Strimaitis (26 m.), Mantas Užusienis (25 m.) ir Artūras Kiveris (25 m.). Pastarasis, beje, yra marijampolietis - nužudytojo Arūno Palšio kraštietis. Marijampolės policija neigiamų duomenų apie jį nebuvo turėjusi. Dėl ko kilo konfliktas, kol kas neskelbiama. Arūno motinai ir pusseserei atrodo, kad smurtautojai galėję būti tie patys reketininkai, neleidžiantys ramiai uždarbiauti tautiečiams.
Neteko vienintelės paguodos
Tris sūnus užauginusi Rita Steklova neteko jau antrojo. 2001-aisiais ji palaidojo Jevgenijų (36 m.), kuris buvo rastas nebegyvas. Motina įsitikinusi, kad ir šis jos vaikas tapęs muštynių auka (nužudytas), tik įvykis nebuvo ištirtas, o nelaimėlio artimieji neturėjo galimybių patys tai "krutinti". Apskritai 2001-ieji metai Ritai buvo patys juodžiausi: mirė ne tik sūnus, bet ir senutė motina, taip pat - kitoje šeimoje gyvenęs Arūno tėvas Antanas Palšis. Be to, invalidu tapo sunkiai apsirgęs vyriausiasis sūnus Vladislavas, kuriam po auglio operacijos sveikata negrįžo, vyras beveik nevaldo vienos rankos. Visas viltis motina siejo su jaunėlio Arūno sėkme. Ir dabar dar jį vadina savo ąžuolu, netingėdavusiu dirbti ir galėdavusiu vienu metu panešti du maišus bulvių.
Tarsi mozaiką dėliodama savo gyvenimo džiaugsmus ir rūpesčius, Rita pasakojo laimės nedaug teturėjusi. Gimė Čiuvašijoje ir ten sukūrė šeimą, susilaukė dviejų sūnų. Vyras labai gerdavo ir mušdavo ne tik žmoną, bet ir jos motiną, vaikus. Neapsikentusi smurto Rita, palikusi berniukus motinai, pabėgo į kitą Rusijos vietovę. Po kurio laiko ten ji, dirbdama pavyzdiniame, laikraščiuose išgirtame kolūkyje, susipažino su lietuviu Antanu Palšiu. Netrukus įsimylėjėliai susilaukė Arūno. Po kiek laiko Antanas išvyko į Lietuvą. Netrukus jis pasikvietė ir savo mylimąją su sūneliu. Dar praėjus keleriems metams, į Antano gimtinę atvyko ir Ritos motina su abiem vaikučiais. Rita negalėjo ištekėti už Antano, nes nebuvo išsituokusi su savo Steklovu. Didžiulės šeimynos puoselėta laimė baigėsi tuo, kad Rita liko viena su savo trejetuku ir motina, o Antanas susirado kitą moterį.
Svetimtautei Ritai Lietuva dabar - jau savas kraštas. Čia pragyventi 26 metai, 16 metų dirbta kolūkio fermose, užsidirbta pensija. Moteris prisiminė kadaise greitai pramokusi lietuvių kalbos - dabar ir kalba laisvai, ir skaito, rašo. Lietuvoje sutikta daug gerų, suprantančių, padedančių žmonių. Tačiau gyvenimas Ritai niekada nebuvo lengvas. Ir čiuvašės vaikams Lietuvoje nelabai sekėsi - nė vienas nesidžiaugė laimingu šeimyniniu gyvenimu. Motina vylėsi, kad praturtėjęs ir tada Lietuvoje įsikūręs Arūnas kada nors sukurs antrąją šeimą. Jis buvo tvarkingas, draugiškas, darbštus ir labai mylėjo savo vaikus.
Nelaimę išpranašavo sapnas
Rita sakė visada atkalbinėjusi Arūną važiuoti į užsienį, nes girdėjusi visokių tragiškų pasakojimų, per televiziją mačiusi verkiančių gedinčių motinų. Sūnus nuramindavo motiną įprastais žodžiais - esą nuo likimo nepabėgsi: jeigu skirta mirti, tai giltinė susirasianti visur. Arūnas vis sakydavo, kad didžiausi baisumai - Ispanijoje, o Italijoje - kur kas ramiau. Vos tik sūnus išvykdavo, Rita visas dienas kankindavosi, linkėdavo jam sėkmės. Paskutinįkart Arūnas išvyko įprastai atsisveikinęs mamą bučiniu - jokia bloga nuojauta moters tada neaplankė. Buvo naktis, tad su savo vaikais Arūnas atsisveikino šiems miegant. Prieš kelias dienas iki tragedijos Rita susapnavo Arūno tėvą Antaną. Šis, rodės, laiko ją stipriai suspaudęs per kaklą - lyg guostų dėl itin skaudaus įvykio. Prabudusi moteris iškart pagalvojo, kad sapnuoti mirusį ir net jausti jo jėgą - kažkokia nelaimė. Ši nuojauta netrukus išsipildė su kaupu.
Rusiška gyvenimo užgrūdintos moters prigimtis slepia išgyvenančios motinos ašaras - anot Ritos, verkia ji tik likusi viena. Tada net ne verkia, o rėkia. Tampa lengviau. Kai bute yra anūkė ar sūnus Vladislavas, Ritos ašarų niekas nemato. Moteris sakė, kad kol kas negali patikėti netekusi Arūno ir kamuojama prieštaringų jausmų: noriai varto šeimos nuotraukas, Arūno dokumentus, tačiau kiekvienas prisiminimas - tai peilio dūris į širdį. Atsidariusi spintą glosto sūnaus drabužius, tačiau iš skausmo pristinga oro. Net Gabrielei tėčio dovanotus didžiulius žaislus apsikabina, kad pajustų, rodos, sūnaus kvapą, alsavimą. Šis prisiminimas irgi labai skaudus, nes iš karto diktuoja mintį, jog du vaikučiai jau šiandien yra nelaimingi, nes neteko juos labai mylėjusio tėčio...
Paklausta, ar ką nors kaltina dėl jos šeimą ištikusios tragedijos, Rita kaltinimus nukreipė paties gyvenimo adresu - nėra darbo, žmonės išsiderinę, pikti, žiaurūs; vieni ieško, kur geriau, kiti - kur lengviau. Ritai baisiausia, kad sūnus žuvo svetur, bet nuo lietuvio rankos.
Vienintelis troškimas - turėti sūnaus kapą
Kol kas Rita gena šalin mintis ir nesvarsto, kaip gyventų, jeigu Arūnas liktų palaidotas Italijoje. Ji sakė sieksianti, kad savo troškimą, kurį laiko šventa motinos pareiga, išpildytų. Moteris neslėpė: tikisi atjaučiančių - net ir svetimų - žmonių pagalbos, kuriems iš anksto lenkiasi dėkodama.
Norintieji ir galintieji padėti gedinčiai R. Steklovai parsigabenti nužudyto sūnaus palaikus gali pervesti pinigų (pagal galimybes) į Arūno pusseserės vardu atidarytą sąskaitą: Rimai Borutienei, AB "Hansabankas", sąskaitos Nr. LT 417300010088779732.
Vlado GESAIČIO nuotr.:
- Netekties prislėgtos Rita Steklova ir anūkė Gabrielė guodžia viena kitą ir laukia
- Gabrielės žaislai, parvežti jos tėčio, Ritai Steklovai - tarsi talismanas
- Ritai Steklovai skaudžiausia, kad sūnų atėmė žudiko ranka
Nuotrauka iš šeimos albumo:
- Arūnas Palšis buvo rūpestingas tėvas
