Remigijus RAINYS
Buvęs kaunietis Edmundas Valaitis (58 m.), dabar gyvenantis vienkiemyje netoli Kazlų Rūdos, iki šiol negali nesijaudindamas kalbėti apie savo jaunėlio sūnaus žūtį, nors spalio mėnesį nuo Šarūno Valaičio mirties sueis jau metai. Dvidešimt trejų metų vaikinas žuvo toli nuo namų, Šveicarijoje, Berno mieste, ir jo mirties paslaptį tebegaubia nežinia, nes tyrimą tenykštė policija seniai nutraukė. Š. Valaičio mirties liudijime įrašyta, kad mirties priežastis nenustatyta, tačiau Berno pareigūnai tikino, kad lietuvaitis pasikorė.
Pirmasis bandymas tapti legionieriumi
Apie Prancūzijos užsieniečių legioną Šarūnas išgirdo dar mokydamasis Kauno statybininkų profesinėje technikos mokykloje, kur įgijo šaltkalvio specialybę. Įvairiose publikacijose kario samdinio profesija buvo vaizduojama perdėm romantiškai, verbavimo skelbimuose buvo žadamas lengvas ir didelis uždarbis bei galimybė per keliolika metų apsirūpinti visam gyvenimui. Negalima teigti, kad Š. Valaitis apie legioną žinojo vien tik iš spaudos, nes gyvenimas jį suvedė su keliais ten tarnavusiais kauniečiais. Tačiau buvę legionieriai, nors ir tikino, kad tarnauti ten labai sunku, visos tiesos veikiausiai nepasakė nenorėdami savęs pažeminti, nes nė vienas legione neištvėrė pagal kontraktą numatytų penkerių metų. Didžiausią stažą turintis Šarūno pažįstamas legione ištarnavo beveik trejus metus, tačiau vėliau pasiprašė atleidžiamas. Žinodamas, kad tikslą pasiekti bus sunku, Š. Valaitis kantriai kilnojo svarsčius, treniravosi kikbokso sekcijoje, negėrė ir nerūkė. Gabus kalboms vaikinas dar mokykloje mokėsi prancūzų kalbos, o vėliau savarankiškai pramoko angliškai. Baigęs profesinę mokyklą Šarūnas kurį laiką dirbo Kauno medicinos universiteto klinikų apsaugos tarnyboje, kol pagaliau išvyko į Prancūziją. Užsieniečių legiono verbavimo punktą Š. Valaitis susirado Liono mieste ir netrukus jau buvo karantine, paruošiamojoje stovykloje. Kandidatams į legionierius draudžiami bet kokie ryšiai su išoriniu pasauliu, tačiau Šarūnas sugebėjo namo vykstančiam muštro neištvėrusiam lenkui įduoti laišką, kuris išsiuntė jį savo tėvynėje. Pašto žinutė apie sūnų E. Valaitį pasiekė po keturių mėnesių, kai Š. Valaitis jau ne kartą buvo skambinęs į namus iš Belgijos. Vaikinas rašė, kad kenčia sukandęs dantis, tačiau kažin ar ištversiąs nuolatinius žygius su pilna apranga į kalnus ir alinančias karinio pasirengimo pratybas.
Š. Valaitis nesuklydo: po mėnesio jis nepateko į legionierių sąrašus ir turėjo bent keleriems metams pamiršti 500 JAV dolerių dydžio mėnesinį atlyginimą, legionieriams mokamą už pirmuosius tarnybos metus, bei keleriopai didesnes priemokas už dalyvavimą specialiose operacijose. Šarūnas išvyko į Belgiją, kur dirbo įvairius darbus: pardavinėjo laikraščius, talkino ūkininkams, darbavosi statybose. Per trejus metus vaikinas sugebėjo gana jaukiai įsikurti išsinuomotame kambarėlyje ir jau brandino tolesnio gyvenimo planus, tačiau jo aplankyti atvažiavusi mama, pati to nenorėdama, į nelegaliai gyvenantį sūnų atkreipė belgų policijos dėmesį ir abu buvo deportuoti iš šalies. Šarūnui nebuvo leista pasiimti jokių daiktų, tad visas jo užgyventas turtas ir net drabužiai liko Belgijoje. Vaikinas parsivežė tik nedidelę pinigų sumą.
Gyvenimas Lietuvoje
Maždaug tuo metu Edmundas Valaitis jau buvo pardavęs savo butą Kaune, o vėliau ir kolektyvinio sodo namelį, ir įsigijęs buvusias mechanines dirbtuves Bebruliškėse, netoli Kazlų Rūdos. Auksines rankas turintis E. Valaitis, dvidešimt penkerius metus išdirbęs statybininku, pasistatė priestatą, kuriame įsirengė gyvenamąsias patalpas, gamybinėje dalyje ketino su sūnumi verstis medžio apdirbimu. Antrasis Edmundo sūnus Dainius su šeima gyvena Šilalėje ir dirba policijos komisariate ekspertu. Norint pradėti savo verslą reikėjo didelių investicijų įrengimams. Šarūnas vis dar tikėjosi patekti į užsieniečių legioną, todėl ir toliau aktyviai treniravosi. Tėvui apie mėnesį, praleistą legione, pasakojo nenoriai, tik sakė, kad stovykloje su juo buvo savo šalių armijose atitarnavusių gerokai vyresnių čekų, lenkų, rusų ir jugoslavų. Edmundas sūnaus neatkalbinėjo ir, davęs kelionei 1 000 JAV dolerių, praėjusių metų rugpjūčio pabaigoje palydėjo į autobusą, vykstantį į Lioną. Buvo sutarta, jog atlikusius ar uždirbtus pinigus Šarūnas perves į tėvo valiutinę sąskaitą, o grįždamas gal parvairuos ir kokį padoresnį automobilį.
Antrasis bandymas baigėsi tragiškai
Nuo pat išvykimo šeima iš Š. Valaičio negavo jokios žinelės. Anksčiau dažnai laiškus rašęs ir nuolat namo skambinęs vaikinas šį kartą nieko apie save nepranešė nei tėvui, nei atskirai gyvenančiai motinai, nei pagaliau merginai, su kuria draugavo. Artimieji pradžioje raminosi mintimi, kad Šarūnas rašyti ar kitaip susisiekti negali dėl griežtų legiono suvaržymų, tačiau praėjo ir karantininis mėnuo, o Šarūnas tylėjo. Apie tai, jog spalio 7 dieną Šarūnas rastas pasikoręs Berno gatvėje Šveicarijoje, Edmundui tik po savaitės pranešė Kazlų Rūdos policijos pareigūnai. Šveicarijos pareigūnai spaudė, kad kuo greičiausiai būtų atsiimtas nelaimėlio kūnas, antraip grasino jį kremuoti ir už šią paslaugą išieškoti 2 187 Šveicarijos frankus. Š. Valaičio palaikus į Lietuvą pargabenti apsiėmė Kauno "Praradimo" laidojimo biuras, savo paslaugas įvertinęs 12 000 litų. Iš Šveicarijos Š. Valaičio kūnas parvežtas nuogas, specialioje kapsulėje. Užšaldytas lavonas atrodė it gyvas, tačiau artimieji atkreipė dėmesį į keistai įkritusius akių vokus ir didelį pjūvį krūtinėje, todėl ir buvo šnabždamasi apie galbūt persodinimui išluptas akių ragenas ir kitus vidaus organus. Edmundas tuo netiki, tačiau mano, kad sūnus per daug mylėjo gyvenimą ir turėjo gausybę visokiausių ateities planų, tad nusižudyti tikrai negalėjo. Šveicarai grąžino visus Š. Valaičio rūbus ir prie jo rastus daiktus. Šarūnas turėjo 1 300 litų vertės kelioninių čekių, 70 Šveicarijos frankų, 100 JAV dolerių ir kitų smulkių pinigų, tad nužudymo siekiant apiplėšti versiją, ko gero, reikėtų atmesti.
Užrašų knygelės rebusai
Paslaptingos žūties šydo nekilstelėjo ir vaikino užrašų knygelė, kurioje buvo kelios naujųjų pažįstamų pavardės ir telefono numeriai. Čia buvo įrašytas kažkoks Sergejus iš Gomelio, Vadimas Chapinionovas iš Baltarusijos, Čerdynės miesto, ir kažkokia Maška Bišo. Paskambinus į Gomelį atsiliepė Sergejaus artimieji, kurie informavo, kad Sergejus buvo sugrįžęs ir vėl išvyko dirbti į Slovėniją. Pasak jų, apie jokį Šarūną Valaitį jis nebuvo užsiminęs. Beieškant Vadimo Chapinionovo, prie kurio pavardės rusiškai buvo prirašyta: "Mes gėrėme su juo alų prie Viduržemio jūros. Sania Losyj", paaiškėjo kad Čerdynės miesto Baltarusijoje iš viso nėra. Tokiu pavadinimu miestas egzistuoja Rusijoje, Permės srityje, tačiau ten nėra tokio telefono numerio. Dėl šių nesutapimų Edmundas ir įtaria, kad prie sūnaus žūties galėjo nagus prikišti rusai. Keista tik, kodėl Šarūnas taip ir nepaskambino į namus, nors jo kišenėse rasta 20 frankų vertės Šveicarijos telefono kortelė ir 12 markių vertės Vokietijos telefono kortelė bei Strasbūro miesto planas.
Motina neištvėrė netekties
Turimomis žiniomis, Berno policija apsistojo ties savižudybės versija ir jau seniai nutraukė tyrimą. Edmundas Valaitis bando parduoti vienkiemį ir ketina toliau gyventi su savo tėvu Kalvarijoje. Šarūnas Valaitis palaidotas šeimos kape Kybartuose. Po pusmečio į kapus palydėta ir labai sūnaus gedėjusi motina Dimantė. Garliavoje gyvenusi moteris pakūrė krosnį ir užduso apsinuodijusi smalkėmis. Dimantės kūną aptiko jos aplankyti atvažiavęs buvęs vyras.
