Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Tai, kas pernai pavasarį nutiko viename Vilniaus rajono bažnytkaimyje, sukrėtė visą šalį. Vėlų vakarą to miestelio vidurinės mokyklos abiturientas Osvaldas (19 m., vardas pakeistas) staiga įsiveržė į tėvo miegamąjį su peiliu rankose ir nieko nesakęs ėmė badyti miegantį tėvą. Šis nuo skausmo pabudo, iššoko iš lovos, dar bandė gintis, tačiau sūnaus dūriai sekė vienas kitą, nuo jų išsisukti nebuvo jokių šansų...
Išgirdusi antrajame aukšte kilusį triukšmą ir Vilmanto (Osvaldo tėvo) pagalbos šauksmus, viršun atlėkė agresoriaus motina. Šiai iš paskos - ir Osvaldo brolis. Bandydami iš įtūžusio Osvaldo atimti peilį, jiedu tik žiauriai susipjaustė rankas. Vis dėlto pamišėlį pavyko įstumti į gretimą kambarį... Kad nežinia dėl kokios priežasties pradėjęs siautėti šeimos narys negalėtų iš šios patalpos išsiveržti, artimieji skubiai baldais užbarikadavo duris. Įpykęs Osvaldas išdaužė durų stiklą, tačiau iš kambario išeiti vis tiek negalėjo. Įtūžėlį pavyko apraminti devyniasdešimtmetei močiutei, kuri plikomis rankomis įėjo į kambarį ir Osvaldą pašaukė malonybiniu vardu...
Artimieji tuosyk skubiai iškvietė medikus ir policiją. Žiauriai subadytas Vilmantas mirė pakeliui į ligoninę, o žudiką išsivežė kriminalistai. Apylinkės teismas iškart sankcionavo tėvažudžio suėmimą.
Turėjo sveikatos problemų
Po šios tragedijos miestelio gyventojai susiskirstė į dvi priešiškas stovyklas: vieni tvirtino, kad tėvą į kapus nusiuntusį sūnų reikėtų bausti kuo griežčiausia bausme; kitų nuomone, Osvaldas - psichikos ligonis, kurį reikia ne teisti, o gydyti.
Pasirodo, iki tol Osvaldas iš savo bendraamžių neišsiskyrė nei blogu elgesiu, nei agresyvumu. Priešingai, dažniausiai pats gaudavo lupti, ir ne tik nuo augesnių ir fiziškai stipresnių moksleivių, bet ir nuo gerokai jaunesnių mokinių. Dėl to, kad Osvaldas neįstengdavo savęs apsiginti, mokykloje buvo laikomas nevykėliu, vaikai iš jo nuolat tyčiojosi, badydavo pirštais. Osvaldas dėl to labai išgyveno, buvo užsidaręs, tylus, apatiškas.
Sūnaus vidines kančias puikiai nujautė jo tėvai. Norėdami sūnui padėti, jie sūnų slapčia vežiojo pas privatų psichologą. Deja, pagalba Osvaldui, kaip matyti, nebuvo pakankama.
Pasak vietos gyventojų, Osvaldo psichiką galėjo neigiamai paveikti ir tai, jog pastaruoju metu jo tėvai labai nesutarė, galvojo apie skyrybas. Devyniolikmetis pyko ant tėvo už tai, kad šis nevengdavo viešai pasityčioti iš motinos, ją įžeidinėdavo, skaudindavo. Dėl to Osvaldas su tėvu dažnai susipykdavo, apsižodžiuodavo.
Per ikiteisminį tyrimą buvo gauta informacijos, jog tąvakar Osvaldas su tėvu irgi susibarė. O kai tėvas nuėjo miegoti, Osvaldas tylutėliai įsėlino į virtuvę ir susirado peilį...
Nesuprato savo veiksmų
Bendraudamas su Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokuroru Kazimieru Poplovuchinu, įtariamasis tyčiniu nužudymu sunkiai rinko žodžius, kalbėjo nerišliai, neįstengė paaiškinti, kodėl taip žiauriai pasielgė. Jaunuolis vienu metu pareiškė ir pats nesuprantąs, kaip visa tai įvyko bei patvirtino netikįs, kad tėvas - negyvas... Jau tuomet prokurorui kilo įtarimas, kad vaikinas nesuvokė savo veiksmų, kad jam reikalinga skubus priverstinis stacionarinis gydymas. Tačiau tai, ar žmogus - pakaltinamas, ar ne, kaip žinia, gali nustatyti tik psichiatrų komisija (o priverstinį gydymą gali skirti tik teismas). Osvaldui nedelsiant buvo paskirta teismo psichiatrinė ekspertizė.
Teismo psichiatrų komisijos nariai įdėmiai stebėjo Osvaldo veiksmus, elgesį, dažnai su juo bendravo, kalbėjosi, duodavo įvairių užduočių. Galiausiai visi jie priėjo prie tos pačios išvados: Osvaldas - nepakaltinamas. Taigi ir negali stoti prieš teismą.
Vilniaus apygardos teismo sprendimu Osvaldas bus priverstinai gydomas psichiatrijos ligoninėje griežto stebėjimo sąlygomis.
