Vasario pradžioje sėdžiu vakare namuose. Nuobodybė, nors stauk. Per televizorių - nulis, nuotaika - minusinė. Atsiverčiu laikraštį ir skambinu pirmu į akis kritusiu telefonu "Merginos laisvalaikiui".
- Sveiki, norėčiau pasikviesti merginą.
- Kokią? (kaip įprasta, balsas moteriškas ir malonus)
- Brunetę, 160-170 centimetrų ūgio, dailios išvaizdos... Porai valandų...
- Adresas?
Po pusvalandžio - skambutis. Įeina mergina. Vos nenuvirtau - be palydovo ir tokia gražutė! Dar po dešimties minučių supratau, kad visai be patirties, bet labai maloni.
- Irena, - prisistatė...
Po trijų valandų (ne po dviejų) ji pasakė, kad jai jau laikas, įsikišo šimtinę į savo kosmetikos krepšelį, apsivilko kailinukus ir atsisveikino... Praėjus kelioms minutėms pastebėjau, jog prieškambaryje ant stalelio ji paliko tą patį kosmetikos krepšelį. Mergina puiki, gaila. Skambinu tuo pačiu telefonu, paaiškinu situaciją. Mergina aname laido gale klausia adreso. Pasakau.
- Ne, - sako, - tokiu adresu šiandien iškvietimo nebuvo.
Nieko nesuprasdamas padėjau ragelį. Atidariau kosmetikos krepšelį. Jame - mano duota šimtinė, lūpų dažai, pudra, kitokie moteriški mažmožiai ir jokių koordinačių. Staiga - skambutis į duris.
- Aš pamiršau pas jus savo kosmetikos krepšelį.
Na, manau sau, mirsiu iš smalsumo, jei visko neišsiaiškinsiu. Pakviečiu ją vidun ir prašau viską paaiškinti.
Nuraudo, bet papasakojo. Pasirodo, sėdi ji namuose, vyras jau antra diena ūžauja, namuose nė nosies nerodo. Staiga suskamba telefonas ir malonus vyriškas balsas kviečiasi merginą, labai panašią į ją... Na, pykčio ant vyro pagauta ir susigundė. Juokėmės mes tada ilgai. Aš nubėgau į parduotuvę, išgėrėm už puikų "Telekomo" darbą. Rytą ji išėjo, taip ir nepasakiusi nei adreso, nei telefono numerio. O gal ir vardas visai ne Irena...
