Irena ZUBRICKIENĖ
Marijampolietė Irena Grušpalkienė (41 m.) praėjusių metų gruodžio pradžioje neteko vienintelio savo sūnaus Lino (17 m.), besimokiusio Marijampolės politechnikos mokykloje. Irena Grušpalkienė ir jos buvęs vyras Romas (47 m.), Lino tėvas, pirmosiomis netekties dienomis panorę patys pasikalbėti su sūnaus draugais, tuokart bendravusiais su Linu, atmeta ir savižudybės, ir nelaimingo atsitikimo versijas. Jie įsitikinę, kad sūnus dar iki tragedijos buvo sumuštas, apsvaigintas, o tada paliktas ant geležinkelio bėgių ir šitaip tapęs traukinio auka.
Nuojauta nutraukė miegą
Pastaruoju metu Ireną Grušpalkienę buvo prispaudę rūpesčiai - pernykščią vasarą patyrusi traumą beveik lovos ligoniu tapo jos motina, gyvenanti kaime, už keliasdešimties kilometrų nuo Marijampolės. Irena stengėsi bene kasdien ją aplankyti. Savaitgaliais močiutei į pagalbą noriai pasišaudavo ir Linas. Taip buvo ir lemtingąjį gruodžio savaitgalį. Nieko blogo nenujausdama Irena penktadienio popietę sūnų išleido traukiniu pas močiutę. Pati žadėjo atvykti šeštadienį, grįžusi iš darbo akcinėje bendrovėje "Vernitas". Trečią valandą nakties Ireną tarsi kas būtų metęs iš lovos - staiga pasijuto atsisėdusi ir nebenorinti miego. Įsiklausė - telefonas tyli, vadinasi, ne jis prižadino. Moterį apėmė bloga nuojauta, kad kažkas atsitiko mamai.
Šeštą valandą I. Grušpalkienė, verpėja, jau buvo darbe. Kankinančios mintys moters neapleido. Likus pusvalandžiui iki darbo pabaigos, pamainos meistrė Ireną pakvietė prie telefono. Nepažįstamas moters balsas ragelyje paragino užsirašyti padiktuotą telefono numerį ir kuo skubiau juo paskambinti į Marijampolės prokuratūrą.
Nurodytasis telefonas Irenai neatsakė. Vidurdienį jau į namus grįžusią moterį pasiekė kitas skambutis - motinos kaimynė patarė pasisemti stiprybės ir pranešė, kad ankstyvą rytą traukinys suvažinėjo Liną.
Žūtis ties geležinkelio bėgiais
Mirtis Liną Grušpalkį ištiko vietoje, nuo kurios iki močiutės namų buvo belikę apie dešimt minučių kelio. Artėjant šeštai valandai ryto, pro Jūrės geležinkelio stotį važiavo iš Kybartų (Vilkaviškio raj.) į Kauną vykstantis prekinis traukinys. Mašinistas Olegas Osadčis, netikėtai pastebėjęs ant bėgių krašto sėdintį žmogų, pradėjo signalizuoti, tačiau nelaimėlis nereagavo. Į pagalbą puolė ir Egidijus Pečiulis, kitas mašinistas. Netrukus traukinį pavyko sustabdyti ( vėliau pareigūnai nustatė 200 metrų stabdymo kelią), tačiau tragedijos nebuvo išvengta: sąstato kliudyto ir sužaloto jaunuolio lavonas tysojo tarp bėgių, maždaug už penkių metrų nuo traukinio galo. Lavoną nukėlus nuo bėgių, traukiniui buvo leista vykti toliau savo maršrutu. Įvykį pradėję tirti pareigūnai spėliojo, ar tai savižudybė, ar nelaimingas atsitikimas. Geležinkelio stoties darbuotojai tvirtino, kad savižudybei pasiryžęs žmogus būtų sėdėjęs ar gulėjęs tarp bėgių, o ne ant jų krašto.
Oficialiais tyrimo duomenimis, Linas paryčiui apie keturis kilometrus ėjęs bėgiais pas močiutę nuo Kazlų Rūdos pusės ir galbūt pavargęs, galbūt suklupęs bei užsnūdęs, galbūt nusilpęs (vaikino kraujyje vėliau buvo rasta beveik pustrečios promilės alkoholio). Tokia versija netiki Lino tėvai, kuriems mįslingai atrodo sūnaus naktinė kelionė iš Kazlų Rūdos. Kodėl eita bėgiais, kuriais Linas niekada nevaikščiodavo? Kur šitiek gerta?
Nelaimėje paliko draugai?
Pokalbiais atsukusi įvykių ratą atgal, Irena Grušpalkienė žino, kad lemtingąjį penktadienį močiutės namus Linas pasiekė laiku - netrukus po vidurdienio. Pasak močiutės, anūkas prikūreno namus, pagamino valgio, pašėrė gyvulius. Paskui Linas prigulė ir užsnūdo. Prabudo jis pavakare ir susirūpino, kad vos nepramigo. Atrodo, buvo su kažkuo sutaręs laiką. Šiek tiek užkandęs išlėkė apie dvidešimtą valandą, kaip pats sakė močiutei, pas draugus. Netikėta žinia apie tragediją ant bėgių moterį visai sugniuždė.
Nustatyta, kad savo mirties išvakarėse Linas Grušpalkis bendravo su dviem savo draugais iš močiutės gyvenvietės ir dviem merginomis iš Kazlų Rūdos. Iš Kauno pas tėvus parvažiavęs Saulius Vitas (23 m.), vienos akcinės bendrovės vadybininkas, ir Kaune neakivaizdžiai studijuojantis Jūrės geležinkelio stoties gyventojas Laurynas Čekaitis (18 m.), kurie paskutinieji bendravo su Linu, tvirtina, kad tą vakarą Linas pas juos atėjo apie dvidešimt antrą valandą ir jau buvo stipriai išgėręs. Kur ir su kuo - niekam neprasitaręs. Tuomet trijulė patraukė Kazlų Rūdos link, susitiko su pažįstamomis aštuoniolikmetėmis merginomis Milda Š. bei Laura S. ir visi linksmai laiką leido viename sodo namelyje. Kadangi Linas buvo apgirtęs, kurį laiką miegojo Sauliaus automobilyje. Po to draugai atsivedė jį į namelį. Kompanija klausėsi muzikos ir kalbėjosi beveik iki ketvirtos valandos. Ketvertuko teigimu, vakare bendraudami sodo namelyje, jie nevartojo jokių alkoholinių gėrimų. Jokių konfliktų esą taip pat nekilę. Lino mama I. Grušpalkienė mano priešingai: netiki, kad alkoholiu nepiktnaudžiaudavęs sūnus gėrė vienas ar su kuo nors, kas iki šiol, per gerą mėnesį, liko kažkodėl nenustatytas (ir kodėl Linui reikėjo tai slėpti nuo draugų?), ir įtaria, kad draugai galėjo dėl ko nors susipykti, susistumdyti, o po to bejėgį, galbūt praradusį sąmonę Liną palikti vieną likimo valiai.
Nesusipratimų šleifas
Marijampolės teismo medicinos ekspertas Vytenis Valiukas nustatė, kad L. Grušpalkis mirė nuo patirtų sunkių sužalojimų, padarytų vaikiną kliudžiusio traukinio. Pasak eksperto, visi šie sužalojimai galėjo atsirasti dar iki susidūrimo su traukiniu, o galėjo - ir tragiško įvykio metu. I. Grušpalkienei tokie eksperto teiginiai iš karto pasėjo nepasitikėjimą jo profesionalumu. Moterį suglumino ir mįslingas incidentas lavoninėje. Buvę sutuoktiniai Grušpalkiai pareiškė norą pasiimti atminčiai įvykio vietoje kriminalistų aptiktus sūnaus asmeninius daiktus: nuolat nešiotus akinukus, jų dėklą ir raktus su pakabuku. Deja, jie kažkur paslaptingai dingo tarsi labirinte: pareigūnai patarė jų ieškoti lavoninėje, o ekspertas - policijoje.
I. Grušpalkienė įtartinai vertina ir su Linu lemtingąjį vakarą praleidusių draugų parodymus. Stebėjosi ir Lino pusbroliai, sužinoję, kad naktį Linas neva veržėsi pas juos: visi buvo namuose, apie tai liudijo ir kieme stovėjęs automobilis, tačiau niekas jų nekėlė.
- Mažiausiai tikiu, kad sūnus nusižudė, kaip netikiu ir nelaimingo atsitikimo versija, - sakė Klaipėdoje gyvenantis, bet Lino kasdienybės neapleidęs jo tėvas Romas.
- Linelis nebuvo apimtas jokios depresijos, atvirkščiai - labai nuotaikingas ir guvus, - kalbėjo I. Grušpalkienė. - Jis buvo viskuo aprūpintas. Sausio mėnesį ruošėsi lankyti kursus, nes labai norėjo vairuoti motociklą. Dabar man beveik nieko gyvenime nebeliko, todėl bent jau sūnaus mirties aplinkybes privalau išsiaiškinti iki galo. Keistas likimas: prieš keturiasdešimt metų po traukinio ratais paslaptingai žuvo mano tėtis. Prisiminę apgailestaujame, kad tada nebuvo kam teisybės ieškoti.
