Giedrė POTELIŪNAITĖ
Artėjant Vėlinėms, daugelis susimąsto apie būtį, gyvenimo trapumą ir anapus laukiančią amžinybę. Kas bus, kaip bus ir kodėl? Gali mirties bijoti, tačiau tai nepadės jos išvengti. Likusieji gedėti rūpinasi kuo deramiau palaidoti mirusįjį - parodant jam pagarbą ir liūdesį dėl jo netekties. Tik įvairiose tautose ir tikėjimuose tie patys jausmai išreiškiami skirtingai. Laidojimo būdai priklauso ir nuo epochos, ir nuo kultūros.
Mirusiuosius sudraskydavo paukščiai
Mums, krikščionims, mirusiuosius įprasta palaidoti žemėje, o pastaruoju metu vis labiau populiarėja kelionės į kaimynę Latviją, kur mirusiuosius galima deginti ir parsivežti tik pelenų urną.
Deginimo paprotys atėjęs iš senovės, tačiau ir dabar labai populiaryus Rytų šalyse, pavyzdžiui Indijoje. Čia mirusiuosius sudegina, o pelenus išbarsto pavėjui arba į šventos upės vandenis.
Kai kurios indėnų gentys nekasdavo kapo, o statydavo kanoją, guldydavo mirusįjį į valtį ir palydėdavo į paskutinę kelionę. Dar mirusiuosius laidodavo ant medžių ir net drevėse. Mirusiuosius taip pat balzamuodavo, kartais paprasčiausiai palikdavo tiesiog laukuose ir netgi suvalgydavo... Beje, kiekvienas iš šių veiksmų savo tradicijoje nuo neatmenamų laikų turėjo gilią prasmę.
Bene keisčiausia mums atrodytų Persijoje išpažinto zoroastristų tikėjimo laidojimo tradicija. Jiems, garbinusiems ugnį, kūnas, kurį paliko siela, neturėjo jokios vertės, be to, jis tapdavo visokio blogio sankaupa. Zoroastristų nuomone, kuo geresnis ir teisingesnis žmogus buvo gyvendamas, tuo "purvinesnis" jo negyvas kūnas, nes itin daug piktųjų jėgų į jį patenka mirties metu, kad nugalėtų. Todėl šią religiją išpažįstantys žmonės užkeldavo savo mirusiuosius į tylos bokštus - plėšriesiems paukščiams sudraskyti, arba nešdavo juos ant uolų šunims suėsti. Kitaip sakant, "netikęs" negyvas kūnas neturėdavo liestis nė su viena iš šventų stichijų: vandeniu, žeme, o svarbiausia su ugnimi.
XIX amžaius viduryje ir antroje pusėje Vakaruose žmonės labai bijojo būti palaidoti gyvi, todėl buvo reikalaujama miruįjį laikyti tol, kol jis ims aiškiai pūti. Tuo metu daug kur prieš laidojant nereikalaudavo, kad mirusįjį apžiūrėtų gydytojas. Puvimas buvo laikomas patikimiausiu mirties požymiu. Bulvarinė literatūra tuomet gana intensyviai išnaudojo "gyvų palaidotų" temą. Buvo net patentuojami karstai su orlaidėmis bei varpelių sistema, kuriais palaidotas, bet atsigavęs žmogus būtų galėjęs paskambinti ir pranešti, kad yra gyvas.
Palaidoti iki saulėlydžio
Mirtis musulmonų šalyse pasitinkama kaip bet koks kitas svarbus įvykis, pavyzdžiui, vaiko gimimas ar vestuvės. Manoma, kad gedulas turi būti santūrus. Kaimynai ir giminaičiai visomis išgalėmis stengiasi padėti velionio šeimai, kurį laiką net tvarko jos buitį.
Mirusysis musulmonas turi būti palaidotas kuo greičiau. Jei žmogus mirė ryte, pageidautina tai atlikti iki saulėlydžio. Tai galima paaiškinti logiškai - islamas išplitęs karšto klimato šalyse, kur palaikai greitai yra. Trijų dienų raudos prie mirusiojo čia nebūtų įmanomos - paprasčiausiai nebebūtų ką laidoti.
Kūnas pirmiausia numazgojamas, iškvėpinamas, vėliau įsukamas į lininę drobulę. Kape mirusiojo galva atsukama Mekos link. Nesvarbu, kas iš šeimos narių ar pažįstamų numirė, bet tradicijos draudžia laidotuvių ceremonijoje dalyvauti moterims. O karsto nešimas laikomas ypač garbinga pareiga. Nešikams atleidžiamos visos iki tol padarytos nuodėmės.
Svarbiausioje islamo knygoje Korane rašoma, kad žmogaus mirties dieną nuo medžio, esančio po Alacho sostu nukrenta lapas. Ant šio užrašytas paskutinėn kelionėn iškeliauti turinčio asmens vardas.
Gimimo ir mirties datos antkapiuose dažniausiai nerašomos. Musulmonai nemini ir mirties metinių (beje, gimimo dienos šventimas taip pat nėra paplitęs), nes šiuos du dalykus laiko Alacho valios išraiška.
Iškeliauja į gražesnį pasaulį
O štai pagal budistų pasaulėžiūrą visas žmogaus gyvenimas susijęs su mėnulio fazių kaita, su Žemės sukimusi aplink Saulę, todėl laidojimo apeigoms budistai kviečia astrologą. Žinodamas tikrą mirties laiką, jis pasako, kokie šio žmogaus gyvenimo kelio rezultatai, ar jis išgyveno tiek, kiek jam buvo skirta, kokia buvo jo mirties priežastis, dėl ko jis gailėjosi, kam gali pakenkti jo mirtis, ir taip toliau. Astrologas anksčiau nurodydavo ir tikslų kūno išnešimo laiką: dieną, valandą ir kryptį. Buvo manoma, kad žmogus niekur neišnyksta, o pereina į daug gražesnį pasaulį, jeigu jis to nusipelno savo gyvenimu. Paskui kūną įvyniodavo į baltą audinį ir išveždavo į kalnus arba slėnį. Dabar šios laidojimo apeigos, žinoma, supaprastintos.
Pagal totorių paprotį laidojama kuo greičiau. Nelaidojama šeštadieniais ir šventinėmis dienomis. Anksčiau velionis būdavo šarvojamas namuose, dabar dažnai visuomeninėse patalpose.
Velionio namuose uždegama žvakė, uždangstomi blizgantys daiktai, savaitei sustabdomas laikrodis. Senais laikais įkapių drabužiai neužmezgant mazgelių, buvo siuvami iš balto lininio audeklo. Šiais laikais velionis aprengiamas naujais rūbais (tik baltiniai siūti rankomis), batais, uždedama kepurė. Drabužiai neužsagstomi. Karstas išklojamas linais ir apdengiamas audiniu. Į karstą nededama jokių vertingų daiktų - "koks atėjai, toks ir išeini". Po artimųjų atsisveikinimo su velioniu karstas uždaromas. Ant karsto statoma lėkštelė su įklota servetėle. Uždegama tiek žvakių, kiek artimųjų (šeimos narių) gedi. Toks žvakių skaičius dega iki laidotuvių.
Laidotuvių metu ugnis kapinėse nedeginama, nelankomi kiti kapai. Artimiesiems pakvietus, visi grįžta į velionio namus, kur dar kartą meldžiamasi už velionį. Tokios pamaldos rengiamos kasdien visą savaitę, po 30 dienų ir praėjus metams nuo mirties. Šermenims mėsiškų patiekalų nepatiekiama. Krymo karaimai dar patiekia juodąją chalvą, kurią verdant dedama gvazdikėlių ir pipirų (kuo jaunesnis velionis buvo, tuo daugiau pipirų). Ant totorių kapų dedami du akmenys: didesnis - ties mirusiojo galva, mažesnis - ties kojomis. Kapai paprastai nėra aptveriami, nes totoriai laiko visus žmones lygiais.
Lietuvos Karaimų Vėlinės (kartu ir pirmasis pasninkas arba gavėnia) būna birželio - liepos mėnesį. Po pamaldų kenesoje bendruomenės nariai eina į kapines. Prie seniausio kapo dvasininkas gieda raudą, parašytą Saliamono Trakiečio 1710 metų maro aukoms atminti. Prie paminklinio akmens patiesiama servetėlė, į kurią bendruomenės nariai aukoja pinigus bendruomenės reikalams. Prisilietę prie kapo nosinaite karaimai eina prie artimųjų kapų ir puošia juos gėlėmis (žvakės nedeginamos).
Televizorius kapo duobėje
Rytų ir Centrinės Europos čigonai laiko velionį 40 dienų. Trumpesnis gedėjimo laikas rodytų nepagarbą velioniui. Numirėlis apkraunamas ledu, kad pristabdytų irimo procesą. 1998 metais mirus Moldovos čigonų baronui, jo palaikams šaldyti buvo sunaudota 16 tonų ledo. Išbetonuotas barono kapas labiau priminė bunkerį ar slėptuvę nuo bombų. Jame buvo televizorius, garso ir vaizdo aparatūra, telefonai, kompiuteris (nepavyko išsiaiškinti, ar prijungtas prie tinklo). Žodžiu, viskas, ko po mirties gali prireikti, kad ir anapus čigonų baronas būtų "krūtas".
Stačiatikių tradicijoje galima aptikti panašių pagoniškų motyvų, tik čia mirusiajam nereikia technikos, užtenka degtinės ir šiokios tokios užkandos. Prie kapo visuomet verta turėti ką nors valgoma, kad būtų galima pabūti kartu su velioniu, pajusti jo artumą.
Kai kuriuose japonų kaimeliuose laidotuvės neatrodo nei liūdnas, nei prašmatnus renginys. Procesiją lydi linksmas melodijas grojantis orkestras. Pagrindinis laidotuvių motyvas išreiškiamas maždaug tokia formule: "Velionis nugyveno ilgą ir gražų gyvenimą, todėl mes visi čia susirinkome jam padėkoti, o ne liūdėti".
Vietoj gėlių - akmenukas
Žydai teigia, esą paskutiniai mirštančio tikinčio judėjo žodžiai būna: "Klausyk, Izraeli! Viešpats, mūsų Dievas, yra vienatinis Viešpats". Jei pats mirštantysis nebepajėgia ištarti šių žodžių, juos pasako artimieji, žinoma, jei būna šalia mirties minutę. Išreikšdami skausmą jie taip pat įplėšia savo drabužius.
Kaip ir musulmonai, žydai stengiasi velionį palaidoti per parą. Taip pat griežtai draudžiamas kremavimas, net jei mirusysis to norėjo. Visa ceremonija yra kukli ir paprasta, net turtingi žydai nėra linkę išlaidauti laidotuvių išskirtinumui.
Gedulas trunka savaitę. Visą tą laiką artimieji namuose sėdi arba ant grindų, arba ant kėdučių žemomis kojelėmis. Metinių progomis lankomasi sinagogoje, kurioje po pamaldų uždegamos atminimo žvakutės.
Pagal Europos žydų tradicijas, kapines lanko tik mėnesį prieš žydų Naujuosius metus. Šiemet Naujuosius jie metus švęs spalio 4-5 dienomis, todėl netrukus prasidės kapinių lankymas. Nėra ir papročio nešti gėlių ant kapų, nėra tradicijos be priežasties eiti į kapines (palyginti su tuo, lietuviai, atrodo, eina ne pas mirusįjį, bet dirbti žemės ūkio darbus). Mirus artimam žmogui žydams rekomenduojama metus neiti lankyti kapo. Jei žydai lanko kapą, ant jo visada yra padėtas akmenukas. Tiesa, dabar žydai perima kitų papročius ir taip pat neša gėlių.
Fantazijų karstai
Stebinti gali ir kai kurios Afrikoje paplitusios tradicijos. Štai vakarinėje šio žemyno dalyje prie Gvinėjos įlankos populiaru mirusiuosius laidoti po gyvenamojo namo grindimis. Tai - animistinė tradicija. Vienas paprotys reikalauja, kad velionio šeima ir draugai atliktų liūdnas raudas. Dėl to kai kuriais atvejais nevengiama suvaidinti dar didesnių emocijų nei yra iš tikrųjų.
Po laidotuvių rengiama triukšminga puota su alkoholiu ir muzika. Laidotuvių apeigos gali tęstis net iki savaitės.
Vienoje šio regiono valstybių, Ganoje, kai kur galima išvysti "fantazijų karstus". Karstai išsiskiria forma ir apipavidalinimu. Viskas priklauso nuo to, kokia veikla žmogus užsiėmė žemiškajame gyvenime. Pavyzdžiui, pilotas gali būti palaidotas lėktuvo formos, žvejys - žuvies arba valties formos karste.
Šokėja ant kapo
Gausiausia pasaulio tauta - kinai - turi kelis laidojimo ritualus. Pagal vieną jų visa ceremonija tęsiasi net 49 dienas, iš kurių pirmoji savaitė būna pati svarbiausia. Priklausomai nuo materialinės šeimos padėties, kas kelias dienas kartojami tam tikri ritualai. Įprasta, kad visas su laidotuvėmis susijusias išlaidas apmoka šeimos dukra.
Pagal kitą tradiciją buvo populiaru į laidotuves kapinėse kviesti... striptizo šokėjas. Dabartinė Kinijos valdžia neseniai uždraudė šį paprotį. Šios šalies spaudos teigimu, tokia tradicija turėjo daugybę pasekėjų kaimuose, kur manoma, kad kuo daugiau žmonių susirinks į laidotuves, tuo didesnė pagarba bus parodyta mirusiajam. Natūralu, jog menkai prisidengusių merginų pasirodymas pritraukdavo mases žioplių.
Tolimos Naujosios Zelandijos gyventojų maorių laidotuvių apeigos mums taip pat gali atrodyti neįprastos. Laidotuvės maoriams - gilaus ir visiems rodomo sielvarto metas, kuomet įprastų maldų vietoje vyksta ilgi ritualai. Čia tikima, kad mirusiojo siela keliauja į senovinę tėvynę, kur susitinka su savo protėviais. Skirtingai nuo daugelio didžiųjų religijų, aiškinančių, kad gyvenimas po mirties priklauso nuo to, kaip gyvenai Žemėje, maoriams neegzistuoja bausmės sąvoka. Mirusiųjų karalystėje sielos gyvena taip pat kaip gyvieji.
