(Liaudies išmintis)
Irena ZUBRICKIENĖ
Liaudies išmintis sako, kad nelaimė viena nevaikšto. Savo gyvenimo patirtimi remdamasi Purvininkų kaimo (Prienų r.) gyventoja Ilona Kvainauskienė (35 m.) gali tai ne tik patvirtinti, bet linkusi ir savaip perfrazuoti: nelaimė pasirenka žmogų ir nuo jo nebeatsitraukia! Tik, anot Ilonos, vienus toks "slėgimas" visiškai sugniuždo - paverčia alkoholio vergais ir nuvaro į kapus, o kitus - užgrūdina, tarsi nuolat kviestų į lemiamą dvikovą. Moteris norėtų save priskirti prie pastarųjų.
Našlaitės dalia ir šeimos idilė
Ilona - Žemaitijos krašto dukra. Kai motina jai, dar vaikui, pasakodavo apie sunkią savo paauglystę, nes būdama penkiolikmetė liko be mamos, Ilona išgirsdavo tuos žodžius, bet iš tikrųjų juos suvokė tik tada, kai pačios motina žuvo avarijoje. Našlaitei tuomet buvo irgi penkiolika. Merginukė liko pagrindinė namų tvarkytoja, ūkio prižiūrėtoja. Kartu buvo ir našliu netikėtai likęs Ilonos tėvas, tačiau jam pačiam moralinės paramos reikėjo daugiau, nei jis galėjo jos suteikti be motinos likusiems savo vaikams. Galbūt todėl Ilona, ilgėdamasi guodžiančio bei rūpestingo glėbio ir ramaus stogo virš galvos, gana anksti sukūrė savo šeimą - ištekėjo už keleriais metais vyresnio Vido Kvainausko. Šis savo išrinktąją parsivežė į gimtuosius kraštus Prienų rajone, Pakuonio seniūnijoje. Gimus pirmagimiui Vitalijui, Ilona neretai prisimindavo savo vaikystę, lygindavo ją su savo motinos ir, užvaldyta juodų minčių, kratydavosi jų.
- Paskui gana greitai gimė Julius, pustrečių metų jaunesnis už vyresnėlį, - pasakojo Ilona. - Aš džiaugiausi savo šeima - vyras geras, vaikai sveiki, visi vienas kitam reikalingi! Toms juodoms mintims, rodės, ir vietos nebeliko.
Neteko penkiolikmečio sūnaus
Vis dėlto likimas pašykštėjo Ilonai tos šeimyninės idilės ir žiauriai priminė jos ir jos motinos karčią patirtį, dar kartą išbandydamas ją skaudžia netektimi - būdamas penkiolikos metų, nelaimingo atsitikimo auka tapo Kvainauskų pirmagimis Vitalijus.
Ilona ir šiandien mena, kaip nuolankiai ir atkakliai sūnus tądien prašėsi išleidžiamas į lauką po ką tik pasibaigusio bulviakasio. Kur skubėjo, Vitalijus neprasitarė. Praėjus vos dvidešimčiai minučių, šeimą supurtė atlėkusios kaimynų mergaitės žinia apie namus paženklinusią tragediją: Vitalijų, su dviem trylikamečiais draugais nubėgusį į netoliese esantį smėlio karjerą, užgriuvo didžiulė molio nuošliauža! Tas karjeras buvo eksploatuojamas tik kolūkių laikais, o pastarąjį dešimtmetį kasinėti jame buvo uždrausta. Tačiau vietos vyrai šių draudimų nepaisė - ekskavatoriaus kaušu kasinėdavo molingą žemę ir savo ūkio reikmėms, ir pardavimui.
Staiga virtusio stataus šlaito, likusio po aktyvių kasinėjimų, žemės užgriuvo duobėje tuo metu buvusius Vitalijų ir jo draugą Karolį. Šalia stovėjęs Giedrius nesutriko - Karolį sugriebęs už iš po žemių kyšančių plaukų, sugebėjo atkasti jį tiek, kad trylikametis jau galėjo laisviau kvėpuoti. O Vitalijaus nesimatė. Giedrius sušaukė pagalbon suaugusiuosius - žemėmis užgriūtas Karolis tuoj pat buvo išgelbėtas. Atlėkė ir abu Vitalijaus tėvai. Rankomis ar kastuvais kasinėti molingą paviršių buvo beprasmiška - prireikė traktoriaus su ekskavatoriaus kaušu. Iš peties darbavosi atskubėję ugniagesiai, savo vaiko, palaidoto po sunkia molinga žeme, ieškojo ir pats Vidas Kvainauskas. Ilona, išgirdusi iš po žemių dusliai sklindančias sūnaus aimanas, nualpo...
Nuoskaudos likusios iki šiol
Savo pirmagimį, uždususį po žemės nuošliauža, Kvainauskai palaidojo. Kaime tuoj paaiškėjo, kas pastarosiomis dienomis neleistinai važinėjo į smėlio karjerą ir netvarkingai palikdavo išraustas gilias duobes. Suprantama, niekas nevertė protaujančių vaikų šokinėti nuo susidariusio aukštoko skardžio, tačiau jie nebūtų šokinėję, jeigu tas skardis nebūtų susidaręs. Gilias duobes abejingai palikę kasinėtojai, kaip išsiaiškinta, gabenę smėlį savivartėmis, kategoriškai neigė savo kaltę. Prienų aplinkos apsaugos agentūros darbuotojai patvirtino "Akistatai" tuokart nustatę keturis vyrus, neleistinai besidarbavusius karjere, ir nubaudę juos 400-750 litų administracinėmis baudomis.
- Gal aš neteisi, bet mano logika sako taip: jeigu aplinkosaugininkai surado ir nubaudė kaltuosius kasinėtojus, tai ir Vitalijaus žūties aplinkybes tyrusi Prienų prokuratūra turėjo pateikti savo kaltinimus tiems žmonėms!
Vitalijaus Kvainausko žūties tyrimas Prienų prokuratūroje buvo sustabdytas. Ilona, jos teigimu, ne tik nusivylusi nepajėgia Lietuvos teisėsauga, bet ir pasipiktinusi kai kurių teisėsaugininkų nežmonišku elgesiu. Kitados pagarbiai žvelgusi į kelis kaimo vyrus, kurie, jos manymu, privalėtų jausti kaltę dėl kasinėjimų karjere ir bent atlyginti laidotuvių išlaidas, šiandien Ilona pro juos praeina kaip pro menkystas.
Neteko ir vyro
Vidas Kvainauskas (40 m.) nespėjo įgyvendinti savo planų - praėjusių metų birželio 4-ąją jis buvo nužudytas gretimame Laukiškių kaime. Tokia lemtis vyrą ištiko po sūnaus žūties praėjus lygiai metams, vienam mėnesiui ir vienai dienai. Ilonai atrodo, kad tai ir vėl kažkas mistiško.
Pieno surinkėju dirbęs Vidas tą rytą, kaip visada, susiruošė savo įprastu maršrutu. Sustojusį prie nuo vaikystės pažįstamų Kėvalų jį netikėtai užpuolė ir kelis kartus peiliu subadė daugiavaikės šeimos galva Algirdas Kėvalas (35 m.). Kiek žinoma Ilonai, Algirdas pykdavo ant Vido, kad šis esą per mažai jam sumoka už pieną ir kad pinigus atiduoda ne jam, o jo žmonai (gautus pinigus Algirdas pragerdavo, o namuose - penki mažamečiai vaikai). Po kruvinu smurtu išsiliejusio Algirdo pykčio priepuolio sužalotas Vidas sunkiai atėjo iki netoliese gyvenančių savo tėvų, bet apie žaizdą nepasisakė. Ramiai paguldytas vyras per valandą mirtinai nukraujavo.
Stiprybės šaltinis
Šiandien Ilonai, mintimis besikapstančiai po savo praeitį, aštuoniolika santuokos su Vidu metų išlikę kaip pats brangiausias ir mieliausias gyvenimo tarpsnis.
- Kai netekome sūnaus, aš nesijaučiau viena - visada jaučiau Vido ranką šalia, turėjau petį, ant kurio galėdavau padėti galvą ir išsiverkti, - atviravo netekčių iškankinta moteris. - Nors tada buvo sustoję visi mūsų planai, bet žinojome, kad dar turime dėl ko stengtis - dėl vieninteliu likusio savo sūnaus Juliaus. Ir dabar, kai Vido nėra, aš privalau tai daryti - jis neatleistų man, jeigu pasiduočiau ir nuleisčiau rankas. Nežadu stvertis nei laikinai raminančiai veikiančio alkoholio, nei cigaretės. Julius yra mano vaistais palaikomos stiprybės šaltinis - noriu jį užauginti, matyti jau visiškai savarankišką. Guodžiuosi, kad nors mamą jis dar turės.
Po trejų laidotuvių per vienerius metus (po sūnaus Ilona palaidojo dar ir tėvą) I. Kvainauskienei prireikė rimtos psichologo pagalbos. Specialistų ir kelių tikrų draugių drąsinama moteris atkapstė savyje norą ir reikalą gyvenime ir toliau ieškoti gėrio ir grožio, savo vietos, kurioje esi reikalingas. Pastaraisiais metais dėl ligos niekur nedirbusi Ilona po vyro mirties rado jėgų tęsti jo darbus. Tapo pieno surinkėja, neseniai išmoko vairuoti automobilį bei įsigijo vairuotojo pažymėjimą, susiranda papildomų darbų ir uždarbių. Gyvenimas tęsiasi...
Vlado GESAIČIO nuotraukos:
- Ilona Kvainauskienė neranda atsakymo, kodėl likimas ją taip žiauriai išbando
- Julius - netekčių iškankintos motinos stiprybės šaltinis
- Ilona ir jos sūnus Julius kartais įsivaizduoja esantys žuvusių savo šeimos narių draugijoje
