Sigitas STASAITIS
Kukliame bute Joniškyje ant medinio arkliuko supasi trejų metukų Liutauras Valančiauskas. Berniukas sunkiai serga kraujo vėžiu ir kartą jau patyrė nesėkmingą gydymo chemoterapija kursą Vilniaus universitetinėje vaikų ligoninėje. Jauni vaiko tėvai Jonas ir Snieguolė puoselėja slaptą viltį, kad Liutaurą išgydys Vokietijos medikai, pateikę geresnes pagijimo prognozes nei mūsų specialistai.
Lietuvos gydytojai į tai atsakė, jog jie gydo ne blogiau, o teorinės prognozės nieko nereiškia. Lietuvos medikai Valančiauskus apskundė Vaiko teisių apsaugos tarnybai, kad tėvai neatveža Liutauro, o ruošia jį kelionei į Vokietiją.
Po trijų dienų sūnaus nepažino
Joniškiečiai Jonas (28 m.) ir Snieguolė Valančiauskai susituokė beveik prieš 7 metus. Pirmus trejus metus Dievas jaunai šeimai nedavė vaikų, tad kai 2001-aisiais gimė Liutauras, tėvų džiaugsmas buvo begalinis. Pirmus dvejus metus berniukas augo kaip ir visi vaikai - guvus, linksmas. Pernai vasarą Jonas su Snieguole pastebėjo, kad jų mažylis greitai pavargsta, tapo irzlus. Nepraėjo ir mėnuo, kai Liutaurukas ėmė šlubčioti viena kojyte. Negana to, ant mažylio kojų ėmė atsirasti ilgai nenykstančios mėlynės. Net neužsigavus.
Kaip tik tomis dienomis mirė J. Valančiausko senelis. Liutaurą palikę prižiūrėti močiutei, Jonas su žmona išvyko 3 paroms į laidotuves. Grįžę tėvai nebepažino savo vaiko - į mamytę rankutes tiesė žiauriai sulysęs, nusilpęs ir pageltęs jų mažasis žmogutis.
Pasiguldę į Joniškio ligoninę ir ištyrę kraują, medikai Liutaurą pasiūlė vežti į Šiaulius.
Šio didmiesčio gydytojai berniukui perpylė kraują. Liutauro tapo neįmanoma atpažinti - jis atkuto, žandai paraudo, ėmė lakstyti po ligoninės Reanimacijos skyrių. Gydytojų toks pagerėjimas visai nedžiugino, jie rūškanais veidais tėvams ligoniuką patarė kuo skubiau gabenti į Vilniaus universitetinę vaikų ligoninę.
Vaikai bijo kabineto
- Į sostinę atvykome pernykščio rugpjūčio pabaigoje, - prisimena J. Valančiauskas. - Ligoninės koridoriuje bėgiojo keliasdešimt vaikų. Daugelis buvo be plaukučių, kai kurie labai silpni. Tik visi žvelgė ne pagal amžių protingomis akimis ir labiausiai už viską bijojo durų su užrašu "Procedūrinis kabinetas". Pro šias duris įvežamas vaikas paprastai klykia ir spardosi. Tam, kad kiti vaikai negirdėtų, kas vyksta viduje, kabineto durys dvigubos.
Kitą rytą ir Liutauras buvo nuvežtas į procedūrinį kabinetą. Nors jo kaulų čiulpų bei nugarkaulinio skysčio punkcinis mėginiai buvo paimti su narkoze, nuo tos pirmosios dienos ir Liutauras ėmė paniškai bijoti šių baisiųjų baltųjų dvigubų durų.
Vakarop prie Snieguolės su Jonu priėjo gydytojas. Liūdnas mediko žvilgsnis nežadėjo nieko gero.
- Jūsų berniukui ūmi leukemija, paprasčiau kalbant, kraujo vėžys, - lėtai ištarė specialistas. - Čiulpų mėginyje net 92 procentai vėžinių ląstelių.
Snieguolei su Jonu po kojomis ėmė suktis žemė. Gal klaida, gal netiksli diagnozė - štai šalia Liutauras visai žvalus.
Vėliau Valančiauskai sužinojo, kad sūnaus žvalumas buvo apgaulingas - vis dar veikė perpiltas svetimas kraujas. Dabar jie žino, kad kraujo ląstelės žmogaus organizme gyvena labai trumpai.
Baisieji ašarų lapai
Medikas ėmė raminti sakydamas, kad medicina padariusi didžiulę pažangą, kad leukemija anksčiau buvo mirtina liga, dabar net iki 90 procentų ja susirgusių vaikų pasveiksta. Gydymas visiems vienodas - chemoterapija. Į veną sulašinami specialūs nuodai, kuriems vėžinės ląstelės jautresnės nei sveikosios. Nuodai išsigimusias vėžines ląsteles gaminančias kaulų čiulpų ląsteles užmuša ir ligonis pasveiksta.
- Prognozė gera, pasveiksta devyni iš dešimties, - baigė gydytojas, davęs pasirašyti 4 lapus, kad tėvai sutinka Liutaurą gydyti chemoterapijos būdu.
Tuos didžiulius kaip laikraščiai keturis lapus žmonės vadina ašarų lapais, nes beveik visos motinos juos pasirašydamos verkia. Ašaros lyg pupos Snieguolei pasipylė skaitant jau pirmąsias eilutes. Reikėjo pasirašyti, kad tėvai žino, jog dėl chemoterapijos gali įvykti komplikacijos. Komplikacijos - tai mirtis. Gydytojai guodė, kad kito kelio nėra, o komplikacijos būna retai.
Po to buvo ilgi varginantys gydymo mėnesiai. Trys blokai chemoterapijos, kurių kiekvienas - po du mėnesius. Trumputė pertrauka namie - ir vėl viskas iš naujo.
Liutauras kentėjo kaip ir visi vaikai. Jam nuslinko plaukai, kartais apnuodytas organizmas neturėjo jėgų atsikelti net iš lovos. Šešis kartus buvo švitinama galva, tačiau tai neskausminga procedūra. Žymiai sunkiau būdavo paaiškinti dviejų metukų mažyliui, kodėl jis tas dvi švitinimo seanso minutes privalo gulėti nejudėdamas.
Liūdniausias gyvenimo penktadienis
Gydymo kursas baigtas tik šių metų pradžioje. Liutauras atrodė atkutęs. Jautėsi žvaliai, nebešlubčiojo. Laimingi tėvai išvyko namo pro ausis praleisdami medikų žodžius, kad liga kartais atsinaujina, todėl reikia kas 3 mėnesius atvykti pasitikrinti. Po pirmų dviejų patikrinimų Valančiauskai atsikvėpė lengviau - abu kartus išgirsdavo, jog viskas gerai. Tiesa, antrą kartą sužinojo, kad yra kažkokių pakitimų viename inkste ir kepenyse, vienas kraujo rodiklis įtartinas, tačiau rimto pavojaus signalų nebuvo. Jie pasireiškė prieš trečiąjį patikrinimą šiemet spalio 20-ąją - Liutaurukas vėl ėmė šlubčioti. Į Vilnių Valančiauskų šeima važiavo prislėgtos nuotaikos. Ji ir vėl neapgavo.
Atnešusi tyrimų rezultatus, gydytoja kankinančiai ilgai juos skaito ir varto. Galop lyg nenoriai prabilusi išgąsdina pranešdama, jog kaulų čiulpuose vėl 58 procentai vėžinių ląstelių. Medikė palaukia, kol aprims tėvų šokas bei ašaros, ir ramiai paaiškina, kad jiems nepasisekė pakliūti tarp tų 90 procentų laimingųjų, kuriems liga nebeatsinaujina. Kiekvienas gydytojos žodis peiliais raižė Jono ir Snieguolės širdis. Per konsiliumą pakartota tas pats:
- Reikia dar vieno chemoterapijos kurso. Stipresnio. Šįkart tikimybė, kad vaikas gali neatlaikyti - didesnė, o kad pasveiks - mažesnė. Kokia ji? Gal 30, o gal tik 20 procentų...
Tai buvo pats liūdniausias penktadienis Jono ir Snieguolės gyvenime. Nematydami kelio jie važiavo namo, kad atvykę pirmadienį pradėtų naują kovą su mirtina liga.
Po skausmingo gydymo - žvakutė
Neatvažiavo, nepradėjo. Apsispręsti padėjo Vokietijoje gyvenantis Jono brolis. Jis į šios šalies klinikas nunešė skubiai išverstus ir nusiųstus Liutauro ligos dokumentus. Vokiečiai perdavė apsiimą gydyti vaiką ir persodinti kaulų čiulpus. Tikimybė pasveikti - 50 procentų. Tačiau svetimos šalies piliečiai ten gydomi tik už pinigus. Operacija su reabilitaciniu laikotarpiu kainuotų apie trečdalį milijono litų. Valančiauskai kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministeriją bei Ligonių kasas. Gavo atsakymą, kad nuo šių metų vasaros kaulų čiulpų persodinimo operacijos pradėtos atlikti ir Lietuvoje. Žodžiu, norit gydytis Vokietijoje - prašom. Tačiau už savo pinigus.
Pabendravę su kitais vėžiu sergančių vaikų tėvais, Jonas su Snieguole galutinai apsisprendė iš paskutiniųjų rinkti aukas ir Liutaurą patikėti tik Vokietijos specialistams. Valančiauskus parėmė paramos ir labdaros fondas vėžiu sergantiems vaikams "Daniela".
Nesulaukę savo klinikose berniuko, Vilniaus universitetinės vaikų ligoninės administracija raštu kreipėsi į Joniškio rajono vaikų teisių apsaugos tarnybą pareikšdama, jog delsimas tolygus lėtam berniuko žudymui.
Abi pusės turi svarių argumentų. Tik vidurinę baigusi S. Valančiauskienė ir ūkininkas traktorininkas J. Valančiauskas sako sužinoję viską apie "lietuviškus" vaikų gydymo metodus. Pasak tėvų, Vilniaus medikai prieš čiulpų persodinimo operaciją naudoja per stiprią chemoterapiją, nuo kurios pernelyg pakenkiami organai. Pačių čiulpų persodinimo operacijų patirtinis - nulinė, Lietuvoje prastos reabilitacijos sąlygos.
- Vaikai raitosi iš skausmo, o netrukus, žiūrėk, palatoje uždegama žvakutė, - kalbėjo J. Valančiauskas. - Neleisim savo vaiko paversti bandomuoju triušiu.
- Visi medikamentai, gydymas, čiulpų persodinimas vykdomas tik pagal pasaulyje daug kartų tikrintą mokslinę metodiką, - "Akistatai" kalbėjo Vilniaus universitetinės vaikų ligoninės specialistas onkologas, prašęs neminėti jo pavardės. - Tai rodo ir tai, kad rezultatai panašūs tiek Lietuvoje, tiek Vakaruose. Aš įsitikinęs, kad Liutaurui pasveikti tiek pat šansų Vokietijoje, kiek ir Lietuvoje. Ne per daug tų šansų, tačiau jei tėvams ramiau tik dėl kažkokio vokiečio teoriškai pažadėto geresnio išgijimo proceso - ką padarysi.
Nikos vokiečiai nebeišgelbėjo
Klaipėdiečių Olego ir Svetlanos Kallas dukra Nika susirgo užpernai. Aiškindamiesi, dėl ko septynerių mergaitei skauda kojas ir per vieną žiemą ji net tris kartus sirgo bronchitu, ištyrę kraują nustatė leukemiją. 2002-ųjų balandį Vilniaus universitetinėje vaikų ligoninėje Nika Kallas išgulėjo 9 mėnesius, per kuriuos ištvėrė visą chemoterapijos kursą. Deja, ir Nikai liga atsinaujino nepraėjus nė metams. Pernai rugsėjį Nika ištvėrė antrą chemoterapijos kursą, bet ligoti kaulų čiulpai nepasidavė. Lapkritį medikai Niką išrašė namo tėvams tyliai pasiūlę gražiai praleisti paskutines Kalėdas...
Atsitiktinai į ligoninę užsukę vokiečių žurnalistai sužinojo Nikos svajonę - aplankyti prie Paryžiaus esantį Disneilendą ir iš pasakų Snieguolės rankų gauti atviruką. Vokiečiai ėmė rinkti aukas Nikos gydymui bei svajonei įgyvendinti. Pernai gruodį Nika su tėvu atvyko į Idaro Oberštaino miestelio Kaulų čiulpų transplantacijos hematologijos ir onkologijos kliniką, kur mergaitei po pakartotino hemoterapijos kurso šiemet balandį buvo sėkmingai persodinti donoro kaulų čiulpai.
"Devynmetės svajonė išsipildė Vokietijos auksakalių mieste", - rašė Lietuvos ir Vokietijos laikraščiai. Fondo "Daniela" valdytoja Danielė Dambrauskė savo interneto tinklalapyje piktokai rašė apie Lietuvos medikus, neva prastesnius už kolegas Vokietijoje, be reikalo anksčiau laiko nuleidusius rankas ir Niką gydžiusius per stipriais vaistais.
Šiemet birželį buvo ruošiamasi Niką išleisti namo. Bendraudama elektroniniais laiškais iš palatos mergaitė baigė 5 klasę, atšventė savo devintąjį gimtadienį. Paskutinį. Prieš pat išvykstant namo, liepos viduryje, prasidėjo staigi komplikacija ir Nika užgeso.
Viltis miršta paskutinė
Šiaulių rajone, Micaičiuose, gyvenantis Tadas Mikalauskas gimė su sunkia kaulų čiulpų liga. Už tai, ką padarė berniuko motina, paprasta moteris Aušra Mikalauskienė, verta pastatyti paminklą. Motina už vaiko gyvybę kovoja jau dešimtus metus ir sūnus gyvas. Taduko liga buvo tokia sunki, kad diagnozę nustatė tik Londono gydytojai. 1999-ųjų rugpjūtį Vroclavo K. Dlusko vardo imunologijos instituto ligoninės Imunoterapijos skyriuje T. Mikalauskui buvo persodinti kaulų čiulpai, kuriuos vaiko organizmas atmetė. 2000-aisiais toje pačioje ligoninėje čiulpai persodinti antrą kartą. Ir vėl neišvengta stiprių komplikacijų bei atmetimo reakcijos, tačiau berniukas jau greit bus 10 metų gyvas ir pamažu sveiksta. A. Mikalauskienė mano, jog Lietuvos medikai nebūtų išgelbėję Taduko.
Šiaulietės Audronės Kardašienės tada dar vienturtis sūnus prieš 15 metų taip pat susirgo leukemija. Toje pačioje Vilniaus universitetinėje vaikų ligoninėje gydėsi 8 mėnesius. Po dvejų metų liga atsinaujino. Motiną pervėrė begalinis skausmas, o aplinkiniai tyliai siūlė nebevargti ir susitaikyti su neišvengiamomis laidotuvėmis. Tačiau po antrojo chemoterapijos kurso vaikas išgijo ir sveikas iki šiol.
Šios publikacijos autorius nenori būti tesėju dalykuose, kurių žmogaus protui dar nelemta žinoti. Liutauro tėvų prašymu, "Akistata" skelbia sąskaitos numerį, į kurį galite paaukoti pagal savo išgales. Sergančio berniuko tėvai prašė pabrėžti, kad tai ne jų asmeninė sąskaita, o sąskaita fondo, skirto vėžiu sergantiems vaikams.
Fondo "Daniela" atsiskaitomoji sąskaita LT727300010000548556, AB Hansabankas. "Liutaurui".
Taip pat aukoti galima SMS žinutėmis telefono numeriu 1338, įrašius žodį "Parama".
Nuotraukos iš šeimos albumo:
Niekas nežino, ar Vokietijos medikai išgelbės Liutaurą, niekas nežino, ar Lietuvos medikai pajėgtų tai padaryti taip pat.
(Liutauras.jpg)
