Vilniaus arkikatedroje bazilikoje sekmadienį (10.06) aukotomis iškilmingomis Mišiomis baigėsi 2003 m. spalio 2-5 dieną vykę Europos Vyskupų Konferencijų Tarybos (EVKT) plenarinės asamblėjos posėdžiai. “Omni Laiko” skaitytojų dėmesiui - Jūratės Terleckaitės pokalbis su kardinolu Cormacu Murphy O’Connoru.
Europos kardinolai ir vyskupai daugiausiai dėmesio skyrė naujiems iššūkiams Bažnyčiai Europoje, ieškojo būdų, kaip geriau į juos atsiliepti. Asamblėjos dalyviai priėmė kreipimąsi į Romoje prasidėjusią Tarpvyriausybinę konferenciją. Jame dar kartą priminta būtinybė Europos Sąjungos Konstitucinės sutarties preambulėje aiškiai paminėti krikščioniškąsias Europos šaknis.
Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis sakė, kad “Europa turi pripažinti savo krikščioniškas šaknis. Pripažinti kaip istorinę ir dabartinę tiesą. Bažnyčia žvelgia ne tik į praeitį; jos žvilgsnis yra nuolat kreipiamas į dabartį ir ateitį. Bažnyčiai rūpi visos Europos ir Lietuvos, jos gyventojų - mūsų visų - ateitis, saugesnis ir geresnis gyvenimas. Paneigdami šią tiesą mes nebegalėtume būti atviri ir teisingi patys sau ir nebegalėtume kurti atviros, tolerantiškos visuomenės bei geresnio mūsų visų gyvenimo”.
Europos kardinolai ir vyskupai dar kartą nutarė pasauliui priminti Artimuosiuose Rytuose vykstančią tragediją - nesibaigiantį konfliktą tarp Izraelio ir Palestinos valstybių, ir nurodė, kad kiekvieno krikščionio pareiga yra paremti ten esančias krikščionių bendruomenes.
Taip pat EVKT plenarinė asamblėja išreiškė susirūpinimą dėl daugelio Afrikos valstybių gyvenimo skurde, vis didėjančio atotrūkio nuo likusių pasaulio valstybių. Todėl nutarta jau kitais metais surengti Europos ir Afrikos vyskupų susitikimą, kuriame būtų aptartos konkrečios pagalbos Afrikos žemynui galimybės.
Pavyko pakalbinti po EVKT plenarinės asamblėjos posėdžio atidarymo į Romą skubantį EVKT vicepirmininką, Anglijos Vyskupų Konferencijos pirmininką, Vestminsterio arkivyskupą kardinolą Cormacą Murphy O’Connorą apie naujus Bažnyčios uždavinius.
Europai politiškai vienijantis ar susivienys Bažnyčia?
Aš labai laimingas, kad Europa vis stipriau vienijasi. Ypač džiaugiuosi, kad Lietuva prisijungs prie Europos Sąjungos. Bažnyčios susivienijimo, procesas - ilgesnis. Visi krikščionys turi įsiklausyti į Jėzaus Kristaus įspėjimą, kad mes visi turime būti viena. Mes turime be paliovos siekti didesnės krikščionių vienybės. Jonas Paulius II nesiliovė kartojęs, kad nėra kelio atgal. Tai tarsi - kelias be išėjimo. Tai, kas mus, krikščionis, jungia, yra svarbiau nei tai, kas mus vis dar skiria. Katalikų Bažnyčia kartu su Stačiatikių ir Protestantų Bažnyčiomis turi nueiti nemažą kelią, nors per paskutinius 40 metų nemaža atkarpa įveikta.
Ką ypatingo reiškia būti krikščioniu Europoje? Kuo krikščionys turėtų praturtinti politinius sprendimus? Kodėl apie šiuos dalykus mes ne per daugiausiai girdime?
Noriu pabrėžti du dalykus. Būti krikščioniu - tai atsakyti į svarbiausius žmonijos egzistencijos klausimus - kas aš ir iš kur esu? Ar yra Dievas? Koks Dievas yra Dievas? Ir kokį planą jis turi kiekvienam iš mūsų? Taigi kiekviename žmoguje yra dvasinis ieškojimas. Krikščionybė dėl tikėjimo Dievo Sūnumi Jėzumi Kristumi duoda atsakymus į giliausius žmogaus širdies ieškojimus.
Krikščionybės svarba yra ta, kad ji trimis lygiais paliečia kiekvieną, ar jis būtų krikščionis, ar nekrikščionis. Pirma, todėl, kad krikščionybė gina kiekvieno žmogaus žmogiškąjį orumą, nuo jo pradėjimo iki paskutinės gyvenimo akimirkos. Antra, krikščionybė gina šeimos stabilumą, šeimą, kuri yra visuomenės cementas. Vienas iš liūdniausių Europos visuomenės reiškinių yra skyrybos. Politika turi būti atgręžta, orientuota į šeimų stiprinimą, grindžiama tam tarnaujančiomis priemonėmis. Trečia, krikščionių Bažnyčia atliepia į giliausius žmonijos ieškojimus, tuo skirdamasi nuo politikų. Bažnyčia turi teisę byloti apie teisingumą ir taiką, kitaip negu politikai. Šitaip gali daryti nemažą įtaką tarptautinei politikai. To akivaizdus pavyzdys - įvykiai Artimuosiuose Rytuose.
Jei gerai jus supratau, krikščionio politinis apsisprendimas yra daugiau asmeninis reikalas?
Tai tiesa. Paveikiausias yra asmeninis liudijimas apie šventą gyvenimą. Tiesa dar ir tai, kad krikščionys liudija ir bendruomeniniu gyvenimu. Pirmaisiais amžiais krikščionybė smarkiai išplito todėl, kad aplinkiniai matė jų bendruomenes, kaip tarpusavio meilės, rūpinimosi vargstančiais, skurstančiais, veikimo taikos ir teisingumo labui liudytojas. Būti krikščioniu yra ir asmeninis, ir bendruomeninis pašaukimas.
Ar krikščionys yra pakankamai aktyvūs, kad turėtų įtakos politiniams sprendimams? Konkretus pavyzdys - Europos Konstitucija. Jonas Paulius II pageidauja, kad krikščioniškosios vertybės būtų įtrauktos į Europos Konstituciją. Prašom pakomentuoti.
Taip, Jonas Paulius II pageidauja, kad krikščioniškasis paveldas, t.y. Europos krikščionybės istorija, atsispindėtų Konstitucijoje. Daugelis kitų krikščionybės lyderių pareiškė tą pačią nuomonę. Aš asmeniškai apgailestauju, kad nebuvo konkrečiai įvardytas krikščionių paveldas. Juk krikščionybė - Europos pagrindas, nusipelnusi labiau negu švietimo amžius. Manau, kad mes turime ir toliau daryti spaudimą dėl krikščioniškojo Europos palikimo pripažinimo naujojoje Konstitucijoje.
Ar Bažnyčia skiriasi nuo visuomenės?
Bažnyčia yra visuomenės dalis ir kartu atskirta visuomenės. Ji - visuomenės dalis, nes krikščionys yra piliečiai. Taip pat ji turi veikti konkrečioje visuomenėje bei kultūroje. Tuo pačiu metu mes priklausome kitai visuomenei, kitaip sakant, kitam pasauliui. Mes viliamės priklausą aukštesnei nei civilinė visuomenei. Esame keistas mišinys: esame pasaulyje, bet ne iš pasaulio. Krikščionys suteikia civilinei visuomenei naują dimensiją.
Kokie turėtų būti Bažnyčios ir valstybės santykiai?
Manau, kad visuomet bus įtampa tarp Bažnyčios ir valstybės. Nėra geras dalykas, kai Bažnyčia ir valstybė visiškai susitapatina. Turėtų būti tarp jų bendradarbiavimas. Bažnyčia turi būti laisva pasakyti tiesą, kurią valstybė privalo girdėti, o kai Bažnyčia Lietuvoje buvo persekiojama, įkalinta, ji negalėjo viešai pareikšti savo pozicijos. Kai kuriais kitais istorijos momentais Bažnyčia ir valstybė buvo pernelyg sutapatintos. Apskritai labai svarbus, sudėtingas klausimas - kaip Bažnyčia turi dalyvauti ir eiti pirmyn visuomenės, valstybės vidiniame gyvenime, drauge per daug nesusitapatindama su valstybe.
Europos Vyskupų Konferencija kalbės apie naująją Europos evangelizaciją. Kaip jūs asmeniškai matote naująją Europos evangelizaciją?
Atsakymui į šį klausimą reikėtų pusvalandžio. Bažnyčia savo prigimtimi yra evangelinė ir Bažnyčios pašaukimas yra nuolat liudyti Kristų. Evangelizacijos tikslas - parodyti pasauliui Kristaus esmę, jo mokymą ir jo artimumą žmonėms.
Kaip tai daroma šiandien?
Šiek tiek kitaip nei praeityje. Tai daro mažesnės ir didesnės krikščionių bendruomenės savo liudijimu. Kartais tą daro pogrindyje gyvenančios ir liudijančios bendruomenės. Kristus liudijamas pačiais įvairiausiais būdais. Šiandien Bažnyčia ieško būdų, kaip mesti iššūkį daugeliu atžvilgiu pasiturinčiai Vakarų visuomenei, kuri tampa vis daugiau vartotojiška, pernelyg reliatyvi. Bažnyčios užduotis nešti visuomenei tikrąsias krikščioniškas gyvenimo vertybes.
Koks yra pagrindinis Europos Vyskupų Konferencijų Tarybos plenarinės asamblėjos tikslas?
Pagrindinis tikslas yra pasidalyti mūsų patirtimi įvairiose šalyse. Puikus dalykas, kai Vakarų, Rytų, Šiaurės ir Pietų valstybių atstovai susitinka ir mokosi vieni iš kitų. Mes dalijamės tuo pačiu tikėjimu ir turime tą pačią misiją. Apskritai visų Europos vyskupų konferencijų vadovų susitikimai kartą per metus yra labai vertingas pasidalijimo patirtimi ir bendradarbiavimo prasmėmis.
Kokie, jūsų manymu, bus šios asamblėjos vaisiai?
Pagrindinis tokių konferencijų vaisius yra tas, kad mes galime ne tik bendradarbiauti, bet parengiame pareiškimus. Šį kartą padarysime pareiškimą dėl padėties Šventojoje Žemėje ir Artimuosiuose Rytuose. Taip pat kalbėsime apie tai, koks turėtų būti Europos ir Afrikos vyskupų bendravimas. Tai labai svarbi problema, nes Afrika turi daug iššūkių, patiria daug išbandymų. Svarbu, kaip mes galime padėti, palaikyti ir bendradarbiauti su Afrikos šalimis. Mes kalbėsime apie daugelį kitų svarbių visos Europos reikalų.
Katalikai yra mažuma Didžiojoje Britanijoje. Ar tai iššūkis jums ir kitiems Albiono katalikams?
Mano šalis yra vadinama “Terra ecumenica”, t.y. ekumenine žeme, nes čia stipriausiai pasireiškė Reformacija, kuri privertė išmokti mus, pasidalijusią tautą, gyventi sutartinai. Mūsų, anglų, vienybė yra svarbi ne tik mums, bet mes esame pavyzdys kitoms pasaulio šalims. Taigi tai, kaip katalikai dirba bei bendrauja su anglikonais ir kitomis bažnyčiomis, yra labai pozityvus ženklas mano šalyje. Šiuo metu skrendu į Romą, kur Kenterberio anglikonų arkivyskupas lankysis pas Joną Paulių II. Mūsų bendradarbiavimo matomi ženklai ir abipusė draugystė padrąsina ir įkvepia.
Ko jūs asmeniškai mokotės iš šio iššūkio?
Seku Kristaus valią, kad mes turime būti vieningi. Tai svarbiausia. Nepaisant visų mūsų, krikščionių, kultūrinių, tradicijų skirtumų, tikėjimas turi savo esmę, kuria reikia vis labiau dalytis.
Ką palinkėtumėte lietuviams krikščionims, išgyvenusiems 50 komunistų sovietinio režimo metų?
Esu laimingas, kad turėjau progą atvykti į Lietuvą pirmą kartą. Deja, tai labai trumpas vizitas. Mane sužavėjo, kaip Lietuvos katalikai sugebėjo išgyventi sunkų laikmetį ir dabar vis labiau skleidžiasi, vaidina vis didesnį vaidmenį visuomenės gyvenime, yra stipri jėga bendram darbui vardan gėrio. Ypač džiaugiausi susitikimu su jūsų kardinolu J. A. Bačkiu ir kitais Lietuvos dvasininkijos nariais. Mano maldos lydi Lietuvos tautą ir viliuosi vėl kada nors čia sugrįžti.
Dėkoju už pokalbį.
