Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Vilnietis, šiuo metu Alytaus pataisos namuose bausmę už kitą nusikaltimą atliekantis (teistas jau aštuonis kartus!) Andrejus Legčenkovas (38 m.) neseniai buvo etapuotas į Vilniaus apygardos teismo posėdžių salę. Čia buvo pradėta nagrinėti šio vyriškio baudžiamoji byla, kurioje jis buvo įtariamas prieš penkerius metus, 2001-ųjų liepos viduryje, iš savanaudiškų paskatų žiauriai susidorojęs su buvusiu verslo partneriu, Latvijos piliečiu Vladimiru Fediuku (50 m.).
Tuo laiku A. Legčenkovas su latviu V. Fediuku ne vienerius metus vertėsi metalo prekyba. Jei tikėsime A. Legčenkovo parodymais, vienu metu jis su V. Fediuku iš metalo pirkėjų buvo paėmę 40 tūkstančių JAV dolerių, už šiuos pinigus žadėdami parūpinti didelį kiekį metalo. Taip jau atsitiko, jog šis verslo planas neišdegė, tad prekių nesulaukę pirkėjai pareikalavo pinigus sugrąžinti. Tuo metu visi doleriai buvo pas V. Fediuką, kuris, A. Legčenkovo teigimu, ėmė slapstytis. Maža to, verslo partneris iš Latvijos nemažai pinigų (irgi beveik 40 tūkstančių JAV dolerių) buvo skolingas ir A. Legčenkovui.
- Aš jo ilgai ieškojau, - teisme pasakojo A. Legčenkovas. - Nepavyko rasti nei namuose, nei pas draugus.
Intensyvi nežinia kur besislapstančio verslo partnerio paieška nenuėjo veltui. A. Legčenkovas jį sakė suradęs tėvo sodo namelyje Daugpilio priemiestyje. Susitikęs akis į akį, A. Legčenkovas pareikalavo skubiai grąžinti skolą jam ir, be abejo, atiduoti pinigus avansu sumokėjusiems metalo pirkėjams. Tačiau V. Fediukas, A. Legčenkovo teigimu, pareiškė nė nesiruošiąs to daryti. Kilęs žodinis konfliktas netrukus peraugo į smurtinius veiksmus...
A.Legčenkovas prisipažino savo buvusį draugą talžęs vieninteliu tikslu - kad atgautų skolą. Tačiau šis lyg ožys kartojęs jokių pinigų neatiduosiąs.
Kai negailestingai kumščiuojama auka prarasdavo sąmonę, A. Legčenkovas užpildavo šalto vandens ir atsigavusį V. Fediuką mušė toliau... Galiausiai aršuolis pastvėrė kirvį ir vožė juo skolininkui per galvą. Kaip vėliau paaiškės, smūgis buvo mirtinas - kaukolė skilo pusiau...
Nė kiek neišgyvendamas dėl savo veiksmų A. Legčenkovas į V. Fediuko tėvo garažą pasikvietė pažįstamą A. Miagkovą. Šiam davė pinigų - paprašė nupirkti svaigalų ir maisto produktų (kad atšvęstų V. Fediuko žūtį!). Na, o pats V. Fediuko lavoną įkišo į pastarojo automobilį, pasiekė netoliese esantį smėlio karjerą ir maždaug metro gylyje nužudytąjį užkasė.
Tada, siekdamas paslėpti visus įkalčius, A. Legčenkovas nužudytojo automobilį specialiai sudaužė, supjaustė dalimis ir pridavė į metalo laužo supirktuvę.
- Jis apgavo ir mane, ir metalo pirkėjus, iš mūsų tyčiojosi, slapstėsi, - teisme porino A. Legčenkovas. - Dėl to per daug nesigailiu, kad taip padariau. Be to, aš jį nužudžiau tikrai ne iš savanaudiškų paskatų - tik pykdamas už negrąžintus pinigus.
Nors pradingusio V. Fediuko artimieji kreipėsi į policiją, prašydami prapuolėlį surasti, pareigūnai ilgą laiką niekaip neužčiuopė siūlo galo. Nužudyto latvio palaikai buvo surasti tik po ketverių metų - kai A. Legčenkovas įkliuvo dėl kito nusikaltimo ir pareigūnams išsipasakojo apie ankstesnes nuodėmes.
Kad tai tikrai V. Fediuko griaučiai, pareigūnai sprendė ir iš to, jog lavono kaukolė buvo perskelta (A. Legčenkovas patvirtino V. Fediukui vožęs per galvą kirviu), be to, šalia lavono liekanų mėtėsi V. Fediukui priklausęs žiedas bei buto raktai (šiuos daiktus atpažino nužudytojo artimieji).
Teisėjų kolegija A. Legčenkovą pripažino kaltu dėl V. Fediuko tyčinio nužudymo (kaltinimas dėl savanaudiškų paskatų buvo panaikintas) ir nuteisė kalėti dešimt metų.
