Daiva NORKIENĖ
Panevėžietė Rima Marija Jankauskienė tik dabar išdrįso atskleisti tai, ką prieš daugiau nei metus patyrė iš įtakingų vyriškių. Anksčiau ji bijojo kalbėti, nes neturėjo savo pastogės ir buvo priklausoma nuo aukštų ponų malonės.
"Akistatai" Rima Marija tvirtino, kad vienas turtingiausių Panevėžio verslininkų apgaulės būdu jos vos nepavertė išlaikoma meiluže, o Panevėžio nakvynės namų direktorius jos palankumo siekęs ir dovanėlėmis, ir jėga.
Rima Marija (toliau vadinsime tik Marija) - aukšta, liekna, gana išvaizdi keturiasdešimtmetė blondinė. Ir nors tokių plaukų savininkės anekdotuose tapatinamos su naiviomis ir net kvailokomis būtybėmis, apie mūsų heroję to nepasakysi. Marija teista tris kartus, tiek pat sykių bausmę atliko Panevėžio moterų kolonijoje. Vienas iš jos padarytų nusikaltimų ypač sunkus - žmogžudystė. Kai 1999-aisiais Marija trečiąkart išėjo į laisvę, neturėjo nieko - nei draugų, nei namų, nei pinigų, nei darbo. Visas jos turtas buvo Deimantas. Sūnus, kuris motinai kalint augo vaikų namuose ir kurį būtinai reikėjo susigrąžinti. Vis dėlto moteris susitvarkė gyvenimą, ir, anot pareigūnų, ne taip jau prastai. Tačiau už kiekvieną smulkmeną, kiekvieną malonę teko ilgai ir sunkiai kovoti.
O "procesą" pagreitinti buvę visai įmanoma: tereikėjo, kad nieko neturinti Marija su "savo artimu" pasidalintų bent guoliu.
Į "gyvūnijos pasaulį" atskrido stebukladarys
Panevėžio nakvynės namai - įstaiga, kaip ir visoje Lietuvoje. Čia apsigyvena anaiptol ne visuomenės elitas, taigi ir "saloninių" manierų bei elgesio čia niekas nepaiso. Vieni tą "sukakotą" gyvenimą mėgina pagražinti švirkšdamiesi narkotikus, kitus vadina "dustininkais" pagal jų vartojamų "svaigalų" pavadinimą, treti nieko nevartoja, bet vis tiek būna irzlūs ir pikti, mat neturi nei namų, nei artimųjų, nei darbo. Todėl, kaip neseniai kalbėdamasis su "Akistatos" žurnalistais sakė Panevėžio nakvynės namų vadovas, "kad ir kokie geri ir tvarkingi būtų šitie namai, vis tiek tai tikras gyvūnijos pasaulis". Aišku, su retsykiais pasitaikančiomis maloniomis išimtimis.
O tos "maloniosios išimtys" visais laikais ir visuose nakvynės namuose svajojo ir laukdavo: darbo, tikrų namų ir pinigų. Ir net jeigu laukti nebuvo nei ko, nei iš ko, tai kaip tas krokodilas Gena iš seno filmuko vis tiek tikėdavosi - "gal atskris koks būrėjas".
Marijai Jankauskienei stebuklingai pasisekė: "būrėjas" atskrido.
- Gyvenome mudu su Deimantu svajodami apie viena: kuo greičiau išsikraustyti iš nakvynės namų, - prisimena mūsų herojė. - Auginti mažametį vaiką tokioje aplinkoje (Deimantui tebuvo treji metai - D. N.) pavojinga. Ligos, triukšmas, aplink nekokie pavyzdžiai. Su jo tėveliu (anksčiau teistu vyriškiu) buvome piktuoju, tad šis nuolat baladodavosi prie langų, durų...
Ponios Marijos svajonės buvo kuklios: iki pilnos laimės jai tereikėję pigaus atskiro būsto ir bet kokio darbelio. Tuo tikslu moteriškė Panevėžio "Sekundės" laikraščiui davė nuoširdų interviu, o žurnalistai dar ir jos bei sūnelio nuotrauką (pačią gražiausią) išspausdino. Taip Marija tą dieną tapo Panevėžio įžymybe.
- Grįžtu vakarop iš miesto į nakvynės namus, - pašnekovei ta akimirka atrodo tarytum stebuklas, - o budėtojas tiesia man popieriaus lapelį su kažkokia pavarde, adresu ir telefonu. Sako, tas turtuolis tau nori padėti! Rytoj pat nueik pas jį į įstaigą!
Marija "Akistatai" atskleidė, kas buvo tas verslininkas ir kur jo įstaiga. Tačiau kadangi moteris jam vis dar jaučiasi dėkinga ir skolinga, pavardės neskelbsime. Nesvarbu, kokių tikslų siekdamas, tačiau herojei verslininkas labai daug padėjo.
Taigi apsivilkusi pačius gražiausius drabužius, susišukavusi ir pasigražinusi Marija patraukė ieškoti raštelyje nurodytos įstaigos.
Mokėti reikia ir už sapnus
- Ateinu prie labai gražaus pastato, - pasakoja Marija, - praveriu duris, o ten - ginkluoti apsauginiai. "Kas jūs, ko norite, pas ką?!" Sakau, kad aš pas jį, pas patį aukščiausią šefą... Esu Marija Jankauskienė... O kokiu reikalu, jis esą pats žinos...
Apsaugininkai pakraipė galvomis, tačiau šefui paskambino. O už minutės, lydima tų pačių vyrų, Marija jau lipo į boso apartamentus.
- Laba diena, aš ta pati Jankauskienė iš laikraščio... Jūs sakėt, kad padėsit...
Bosas pasirodė besąs labai išvaizdus, už Mariją dešimtmečiu vyresnis ponas. "Labas, labas", - ir nužvelgė nuo galvos iki kojų. Tiesa, neįkyriai ir neįžūliai. Pasiūlė atsisėsti, išpasakoti savo bėdas. Marija, stengdamasi kuo trumpiau trukdyti, keliais sakiniais pakartojo, ką jau buvo išdėsčiusi žurnalistams. Ir nedrąsiai pridūrė, kad labai norėtų gauti nors menkiausią darbelį, kurį dirbtų iš visos širdies ir stengtųsi pateisinti boso viltis.
- Hm, darbo aš dabar neturiu, - pasikasė pakaušį šefas. - Bet laikui bėgant surasiu. Tačiau, girdėjau, ieškote naujų namų. Ką pasakytumėte apie gerą butą?
Marija sako, kad tą akimirką ją pakaitomis mušė tai šiltas, tai šaltas prakaitas. Šitoks pasiūlymas po pusantrų kančios metų nakvynės namuose! Ji sako nujautusi, kad visa tai galbūt siūloma ne už ačiū, tačiau iš tos laimės pasileidusi plaukti pasroviui.
Marija buvo nuvežta į Kniaudiškių gatvėje esantį namą ir drauge su "stebukladariu" pravėrė dviejų kambarių buto duris.
- Na, kaip, patinka? - šypsodamasis klausė jos palydovas, kai abu kartu apžiūrėjo puikiai apstatytą jaukų butuką.
Kitą dieną pusė "gyvūnijos pasaulio" susirinko pasigėrėti, kaip vieno turtingiausių Panevėžio asmenų apsaugininkai tampo didžiausios varguolės mantą. Vėliau, matydami, kad buvusi gyventoja į nakvynės namus aplankyti pažįstamų atlekia pasipuošusi ir su taksi, žmonės pavydžiai suklego, kad "tai moteriškei labai pavyko, nes susirado milijonierių meilužį". Ir jie buvo netoli tiesos. Marija kurį laiką iš tiesų gyveno tarsi sapne, kol netikėtai suvokė, jog šiame pasaulyje ir už "sapnus" reikia mokėti.
- Supratau, kad iš manęs laukiama "atsidėkojimo", - "Akistatos" žurnalistei dėstė buvusi kalinė. - Intymių paslaugų, kad ir geram žmogui, neketinau teikti. Pagal savo išgales pripirkau saldumynų, kavos, arbatos. Ir pirmą kartą paskambinau bosui, kad atvyktų.
Paskui Marijos ir jos geradario susitikimai vykdavo pagal tą patį scenarijų: jis atvažiuodavo sotus ir patenkintas, jos vaišių net nepaliesdavo, tačiau vis mėgindavo prisiglausti šonu, apkabinti, paglostyti. Marija elgdavusis gana šaltai ir akcentuodavusi, kad jai nepatinka akiplėšos vyrai. Tačiau, kaip ir dera, ji nuolatos dėkojo geradariui už parodytą malonę ir dėmesį.
- Jaučiau, kad nepateisinu jo vilčių, - sako M. Jankauskienė. - Ir man buvo nepatogu gyventi jo išnuomotame bute, todėl dėjau daug pastangų, kad miesto savivaldybė skirtų nors ir nedidelį valdišką butuką. Po kokių keturių mėnesių aš jį ir gavau. Bendrabučio kambarėlį Parko gatvėje, į kurį su sūnumi ir persikrausčiau.
Prieš palikdama butą Marija paskambino bosui. Pasidžiaugė, kad jau turi nuosavą kampą ir nebebus jam našta. Tačiau labai norinti, kad bosas padėtų dėl darbo, mat visiškai neturinti iš ko gyventi ir maitinti berniuką.
- O jūs nežinojote, kad šiais laikais darbai šiaip sau nesimėto? - boso balse pasigirdo tariamo nustebimo gaidelė. - Ponia Marija, darbą šiais laikais pirmiausia reikia užsidirbti!
Taip moteriškė ir išsiskyrė su savo geradariu, kuriam už dosnumą (butą bei kelis šimtus litų) iki šiol jaučiasi dėkinga bei skolinga.
Kaltina nakvynės namų vadovą
Marija Jankauskienė turi priekaištų ir Panevėžio nakvynės namų vadovui V. Stipinui.
- Jis irgi ne kartą ir ne du priekabiavo, - teigia R. M. Jankauskienė. - Tai ateidavo į mano kambarėlį su konjaku, tai siūlydavo važiuoti į kavinę, tai naktį girtas pasirodydavo nakvynės namuose ir reikalaudavo, kad "ateičiau pasikalbėti į jo kabinetą".
M. Jankauskienė tikino, kad nakvynės namuose dedasi labai negeri dalykai, tačiau visi, kas juose gyvena ar dirba, bijo kalbėti.
- Kartą, kai V. Stipinas siekė mano palankumo, savo kambarėliui gavau ir spintą, ir dvi sofas. Nors tuo pat metu kiti gyventojai vartydavosi geležinėse lovose, o apie drabužinę nebuvo nė kalbos, - teigia M. Jankauskienė.
Direktorius "to ir tikėjosi"
- Aš to ir tikėjausi! Šitokio šmeižto! - "Akistatai" tvirtino Virginijus Stipinas. - Kartą, kai Marija gyveno pas mus, ją jau aplankė jūsų laikraščio žurnalistai. Tai štai, aš girdėjau, kaip ji melavo, neva aš už pasimylėjimą siūliau šimtą litų. Nesupratau, kodėl anksčiau ji to nepaskelbė? Ta melagė. O juk tada ašarodama manęs atsiprašinėjo už tai, kad norėjo apšmeižti.
Į "Akistatos" klausimą, gal moteris todėl anksčiau nenorėjo skelbtis spaudoje, kad buvo priklausoma nuo V. Stipino malonės, pastarasis atsakė:
- O jūs tikite kelis kartus teista žmogžude? Paklauskite mūsų darbuotojų ir gyventojų, ar jie prastai maitinami? Juk Panevėžys, ko gero, vienintelis iš visų šalies nakvynės namų, kur apskritai teikiamas maitinimas. O dėl to tariamo seksualinio priekabiavimo, tai juk visiška kvailystė! Ji pati nežinia kuo verčiasi, jeigu būdama keturiasdešimtmetė vaikščiodavo su trumpais nėriniuotais sijonėliais. O kai išsikraustė į to verslininko butą, važinėdavosi taksi lyg kokia ponia.
V. Stipinas teigė visas jėgas atiduodąs, kad "štai tokie ir tokios" turėtų kur prisiglausti, o ne "pulkais voliotųsi gatvėje aplink nakvynės namus". Panevėžio nakvynės namai esą perpildyti, čia gyvena ir keli seneliai, kurie laukia, "kol duris atvers nauji senelių namai".
Tuo tarpu Marija, kurios pasakojimu galite tikėti arba ne, su sūneliu gyvena keliolikos kvadratinių metrų savivaldybės suteiktame bendrabučio kambarėlyje. Gyvena tvarkingai, nei dėl švaros, nei dėl sūnaus priežiūros Panevėžio vaikų teisių apsaugos tarnyba neturi priekaištų (pareigūnės buvo užsukusios ir tada, kai žurnalistė ėmė interviu). Negirtauja. Tame pat kambarėlyje glaudžiasi ir mažojo Deimanto tėtis, kuris jau pusė metų turi darbą - triūsia vienoje lentpjūvėje.
