1918-aisiais nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos likimas priklausė nuo Pirmojo pasaulinio karo baigties. Jei būtų laimėjusi ar bent nepralaimėjusi Vokietija, Lietuva būtų likusi Reicho satelitė, konstitucinė monarchija su vokiškos kilmės dinastija soste. Vasario 16-osios paradoksas – „kryžiuočių“ okupacija sudarė sąlygas siekti politinės nepriklausomybės.
Vokietijai pralaimėjus, Lietuvai teko ieškoti kitų valstybingumo garantų. Lietuva išliko ir gyvavo kaip Versalio taikos sutartimi sukonstruotos Europos dalis. Ta braškanti sistema 1933-aisiais sulaukė duobkasio – Hitlerio netenkino versališkos Vokietijos sienos. Kai kam kilo idėja Hitlerį sudoroti. Lietuvai buvo numatytas branderio vaidmuo. Knygų apie piratus skaitytojai žino, kad branderis – tai toks sprogmenų prikimštas laivelis, kurio paskirtis yra padegi priešo laivą. Primityvi torpeda.
„Balsas.lt“ skelbtame straipsnyje V. Valiušaitis rašė:
1932 m. Prancūzijoje jau buvo plačiai svarstomas preventyvaus karo su Vokietija klausimas. Pretekstu šitokiam karui buvo galvojama pasitelkti Lietuvą – suerzinti Vokietiją Klaipėdos klausimu tiek, kad ji jėga imtų kištis į Klaipėdos reikalus. Tada atsirastų priežastis įsikišti kitų šalių ginkluotoms pajėgoms, suduoti preventyvų triuškinamą smūgį Vokietijai ir „atkurti tvarką“ Klaipėdos krašte.
Jau „išprašytas“ iš Lietuvos, 1933 m. Paryžiuje Augustinas Voldemaras kalbėjęsis su Prancūzijos savaitraščio „Parlamento laikraštis“ redaktoriumi H. Chambon‘u (Šambonu). Į pašnekovo pasiteiravimą, kaip minėtu klausimu jis elgtųsi, jei susidėjus tam tikrom aplinkybėm grįžtų į valdžią, A. Voldemaras atsakė: „Lietuvai numatomas 1914 m. Serbijos vaidmuo, ir aš savo šaliai tokio vaidmens nepavydžiu. Aš ne tik nepadėsiu vykdyti tokio plano, bet ir, kiek nuo manęs priklauso, iš visų jėgų priešinsiuosi jam.“ Voldemaras sakė suprantąs, kad užkirsti kelio panašiems planams jis negalįs, tačiau jei karas kilsiąs, verčiau jau jis tekyla „dėl kurios kitos priežasties, o ne dėl Lietuvos“.
Matydamas eskaluojant Vokietijos ir Lietuvos konfliktą ir bandydamas įspėti visuomenę bei valdančiuosius dėl pragaištingų tokios politikos padarinių, 1934 m. A. Voldemaras parašė straipsnį „Lemtingu keliu“. Cenzūra, straipsnį šiek tiek pabraukiusi, norėjo praleisti, bet paskutiniu momentu nutarė dėl visa ko atsiklausti karo komendanto, kurio žinioje buvo karinė cenzūra. Straipsnio atspaudai pasiekė aukštas sferas, jį perskaitė ir pats prezidentas A. Smetona. Viskas baigėsi tuo, kad laikraštis buvo uždraustas (nepaisant to, kad straipsnis atspausdintas nebuvo!), A. Voldemaras – išsiųstas į naują tremties vietą Zarasuose, o netrukus prasidėjo Klaipėdos krašto vokiečių areštai.
--
Esu rašęs, kad Lenkijos maršalas Józefas Piłsudskis irgi svarstė apie preventyvų karą prieš Hitlerį. (Norintiems giliau pakapstyti šį reikalą nurodau vieną iš šaltinių: spausti čia.)
V. Valiušaitis laiške šį faktą komentavo: „Matyt, lenkų pasiūlymas buvo nepakankamai subtilus, tokį sudėtinga pridengti, Lenkija su sąjungininkais bet kuriuo atveju būtų likę agresoriai. O štai Lietuvos atvejis – aiškiai subtilesnis politinės raiškos priemonių arsenalo atžvilgiu... Ne veltui atsiminimuose Voldemaras viena skyrių yra pavadinęs „Smetonos karo provokavimo politika“.
--
Kadangi istorijos klausimais esu diletantas, nežinau, ar kas nors iš mūsų istorikų bandė plėtoti hipotezę, kad kieta Lietuvos laikysena Klaipėdos nacių atžvilgiu buvo platesnės tarptautinės kombinacijos dalis. Siekta sukurti casus belli, karo priežastį, kibirkštį, kuri išprovokuotų Vokietiją ir šiai užpuolus Lietuvą leistų įsikišti kitoms Europos valstybėms.
Pabandžiau fantazuoti, kas būtų buvę, jei preventyvaus karo scenarijus būtų pavykęs. Nesugalvojau geresnės, mažiau dirbtinės karo priežasties nei Vokietijos ir Lietuvos konfliktas dėl Klaipėdos. Adolfo Hitlerio vyriausybė ėmė grasinti Lietuvai, 1934 m. kovo 14 d. paskelbė šalies ūkiui pakenkusią ekonominę blokadą, 1935 m. kovą sutraukė prie Rytų Prūsijos sienos kariuomenės dalinių. Buvo imtasi prievartos prieš Rytprūsiuose gyvenusius lietuvius, nusiaubtos ir uždarytos jų draugijos bei organizacijos. Lenkijos motyvas ginti kaimynę: reikia apginti savo būsimą grobį – Lietuvą (gal net su Klaipėda – Lenkijos prieiga prie jūros siaura, ji turi tiktai Gdynios uostą, Danzigo gviešiasi Vokietija).
Vokietija tada turėjo gal dešimtį divizijų. Lietuva – kokias tris (komentaruose laukiu patikslinimų). Įsivaizduokime, kad Prancūzija, Lenkija ir Lietuva vardan Versalio sistemos išsaugojimo kariauja su Vokietijai ir ją įveikia. Lietuva, gavusi galimybę siekti laisvės, kada „kryžiuočiai“ išstūmė caro Rusiją, paskui, gindama savą interesą, nukreipia ginklus prieš „kryžiuočius“. Visavertės valstybės vertas makiaveliškas žingsnis. Tik ar nebūtų tai buvusi Piro pergalė?
Kaip su Vokietija toliau elgtis? Kaip politiškai ją pertvarkyti? Nuversti Hitlerį? Jis – teisėtas šalies vadovas, savo diktatoriškas galias įteisinęs tam tikrais juridiniais aktais. Ką daryti su Hitlerio charizma? Organizuoti jo nužudymą – pvz., surasti kokį nors komunistėlį žudiką, kaip kad naciai surado „komunistą“, kuris padegė Reichstagą? Ką daryti su ginkluotais nacionalsocialistų būriais? Hitleriui kylant į valdžią, Vokietija politiškai buvo maždaug perpus padalyta tarp rudųjų ir raudonųjų. Dar vienas tarptautinis pažeminimas būtų konsolidavęs tautą. Tada buvo šaukiama – „Aukštyn vėliavas!” Kaip priversti vokiečius jas nuleisti?
Jei Prancūzijos politikai būtų žinoję, kas jų šalį ištiks 1940 m., jie veikiausia nebūtų dvejoję. Juolab, kad casus belli vėl atsirado 1936 m., kada Vokietijos kariuomenė įžengė į demilitarizuotą Reino sritį. Proga kariauti su Vokietija buvo ir 1938 m., kada įsiplieskė Čekoslovakijos krizė.
Tačiau visos tos progos buvo susiję su vienu pavojumi: kol europiečiai būtų tramdę Vokietiją, SSRS kariuomenė būtų įsiveržusi į Europą ir pavergusi europiečius. Ar bent jau bandžiusi pavergti. Tolimesnė istorija parodė, kad Versalio sistemos žlugimas leido atsirasti nacistinei Vokietijai – vienintelei karinei jėgai, kuri užsimojo prieš Stalino SSSR ir beveik pasiekė pergalę.
1933 m. preventyvus karas būtų neleidęs tai jėgai susitelkti. Stalino „ledlaužiais“, atvėrusiais Raudonajai armijai kelią į Europą, butų buvę Lenkija ir „torpedos“ šlovės sugundyta Lietuva. Beje, visiškai neaišku, kaip šios priverstinės sąjungininkės būtų sprendę Vilniaus klausimą. Gal iki ateinant Raudonajai armijai Lietuva ir Lenkija, Vokietijos nugalėtojos, dar būtų spėję pakariauti tarpusavyje – jei Prancūzijos taikdariška misija būtų sužlugusi?
---
Henry Kissinger'io knygoje „Diplomatija“ radau pagiriamąjį žodį Bismarckui, sukūrusiam Antrąjį Reichą, kurio dalimi taip ir netapo Vasario šešioliktosios Lietuva.
Jis statė taip patvariai, kad jo sukurta Vokietija atlaikė du pralaimėjimus pasauliniuose karuose, dvi okupacijas ir dvi kartas kaip padalyta šalis. Bismarcko nesėkmė buvo ta, kad jis pasmerkė savo visuomenę tokiam politiniam stiliui, kurio ji būtų galėjusi laikytis tik tuo atveju, jei kiekviena karta būtų davusi po didį valstybininką. Tačiau tai pasitaiko retai, o ir imperinės Vokietijos institucijos tam smarkiai kliudė. Šia prasme Bismarckas pasėjo ne tik savo šalies laimėjimų, bet ir jos tragedijų XX amžiuje sėklą. „Niekam neduota nebaudžiamai ragauti vaisių nuo nemirtingumo medžio“, – apie Bismarcką rašė jo draugas... (p. 127)
---
Žemėlapis: Vokietijos praradimai po Pirmojo pasaulinio karo.
Pažeminta tauta leido įsigalėti Hitleriui, žadėjusiam atkurti Didžiąją Vokietiją. Fiureris manė ragaująs nuo nemirtingumo medžio...
---
Vokietija 1945-aisiais. JAV, D. Britanijos, Prancūzijos okupacinės zonos; Lenkijos ir SSSR aneksuotos teritorijos. Ką daryti ir ko nedaryti turėjo Hitleris, kad visa tai neįvyktų?
***
