Dažnas žmogus, stebėdamas mūsų valstybės politinę areną, plėšomą skandalų ir intrigų, neretai tarsteli: kas vyksta Lietuvoje? Tai nėra retorinis klausimas ar nežinojimo ženklas – tai apgailestavimo ir nevilties frazė, išreiškianti visišką netikėjimą valdžia ir politikais, tai visuomenės pasitikėjimo visa mūsų valdžios sistema krizė.
Kita vertus, tai žiūrovo požiūris į nesibaigiančią politinę tragikomediją, kurioje dominuoja elementarus šantažas vienas kito atžvilgiu.
Žinia, Seimo opozicijai visada geriau, kai valdantiesiems blogiau. Neįveikė A.Brazausko „draugystės“ bastiono, nieko nepešė ir niekuo visuomenės neįtikino, puolė kitą valdančiosios brolijos atstovą A.Paulauską, kuris, beje, krizinėse valstybei situacijose (prisiminkime tik paksistinę epopėją) elgėsi nuosekliai ir ryžtingai.
Opozicijos elgsena absoliučiai suprantama, tačiau keisčiausiai atrodo partnerių laikysena: panašu, kad ji pagrįsta Seimo pirmininko gąsdinimu, jo politinės nevilties palaikymu. Net specialiai nežinia kurstoma – jie visi apsispręsią savo partijose, kaip balsuoti dėl nepasitikėjimo pirmininku.
Įdomiausia, kad socialliberalų atstovai iš karto porina, kad jie ir be savo vedlio dirbs toliau, tik reikės peržiūrėti koalicijos sutartį. Viskas intriguoja – kas gi atsitiks šiandien Seime? Tikėtina, kad įprastai nieko ypatingo, tik vienam draugės nariui bus vos ne mafioziškai pagrasinta nebūti išsišokėliu. Ko gero tai ir noras mušti jo galimo kandidatavimo į prezidentus kortą. Prasideda didieji žaidimai, kova dėl starto pozicijų.
Antroji vakardienos žinia – Uspaskicho grasinimas valstybės vadovui dėl jo pozicijos Aukščiausiojo teismo pirmininko atžvilgiu. Ir ne tik – bet ir koalicijos partnerių šantažas: jei nepritarsite, išeisime iš koalicijos. Įdomus ir kitas darbukų atstovės pareiškimas imti valdžią Seime. Kas tai – totalaus perversmo idėja? Apetito padidėjimas? Kaip bepavadintum šių populistų užmačias, čia intriguoja kitkas: susikompromitavęs, todėl atsistatydinęs ekspolitikas (nelabai suprantama, kaip galima būti valstybės politiku dirbant verslininku) paleidžia keršto mašiną, kad sukompromituotų visus, nesileidžiančius į jokius kompromisus, reikalaujančius atsakomybės, keliančius politikai aukščiausius moralinius reikalavimus. Žinoma, kas gali paneigti, kad tokių desperatiškų veiksmų nelemia „Mažeikių naftos“ klausimas? Ir ne tik. Chaoso ir sumaišties didinimu suinteresuotos grėsmingos išorės jėgos, artimieji kaimynai.
Elito politika visiškai nuvertinta ir iškreipta: kova vyksta ne dėl visuomenės intereso, bet dėl savo partinių pozicijų. Ryškiai ima dominuoti kompromitacinė veikimo kryptis, žūtbūtinai siekiama paskleisti kuo daugiau abejonių pagrindiniais valstybės institutais: Prezidentu, Seimo pirmininku, Premjeru, Aukščiausiojo teismo pirmininku, kontroliuojančiomis institucijomis, net savivaldybėmis. Tai vyksta nuosekliai ir kasdien. Žodžiu, vyksta gerai suplanuota viešųjų ryšių akcija, tačiau labai pavojinga ir grėsminga tiek valstybei, tiek visuomenei. Ar gali būti kitaip? Taip: tereikia politiką statyti ant sąžinės ir padorumo, tarnystės žmogui ir solidarumo pagrindų. Tik tiek, ir tai visai banalu. Bet šios dienos politikų elitas yra nepajėgus dirbti kitaip, negu veikia dabar.
Valentinas Stundys yra Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkas
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
