Nežinau, kodėl Leonidui Donskiui nepatinka liberalai demokratai (http://www.omni.lt/?i$9359_70693$z_128506). Gal jam nesimpatiški tik Lietuvos liberalai demokratai, o gal ir Japonijos ar Olandijos?
Na, nepatinka tai nepatinka. Kaip kiekvienas liberalas, t.y. žmogus, mąstantis liberaliai ir suvokiantis, kad kiekvieno iš mūsų teisė turėti savo nuomonę - šventa, aš vertinu tą jo nemeilę kaip visiškai suprantamą, normalų ir net skatintiną reiškinį. Tik ramiai, konkrečiai, nuoširdžiai, be pykčio diskutuojant galima artėti prie sąlyginos tiesos.
Sunkoka suprasti, kodėl gerbiamas Leonidas taip staiga sugretina, o tiksliau, bando kietai susieti Lietuvos liberalus demokratus ir pono Žirinovskio partiją Rusijoje. Manau, bet koks minimalų politinį išprusimą turintis, vakarietišką sociologinę ir politikos mokslų literatūrą bent jau regėjęs žmogus (o ponas Leonidas tokią literatūrą tikrai ne tik regėjo) pradėtų lyginti programas, partijos įstatus, veiklą ar bent jau buvusių ir esamų partijos vadovų pasisakymus bei analizuoti realius veiksmus.
Nežinau, iš kur gerbiamas Leonidas žino, kaip jaučiasi Lietuvos liberalų demokratų partija, sulaukusi vienokių ar kitokių pasveikinimų, išgirdusi apie save vienokių ar kitokių nuomonių. Manau, daryti didelių apibendrinimų vien todėl, kad kažkas kažką kažkur pasakė, tikrai nederėtų. Juolab tokių pasisakymų, kalbų mitinguose ar sveikinimų demokratinėje valstybėje negali paveikti nei liberalai demokratai, nei jokia kita partija ar organizacija.
Nenorėčiau sutikti, kad kalbėjimasis su žmonėmis jiems suprantama kalba, jiems rūpimais klausimais yra populizmas. Kalbėjimas žmonėms gyvybiškai svarbiomis temomis, kalbėjimas stovint ant žemės nemenkina partijos nuostatų ir principų. Bandymas iškelti save virš visų, primesti visuomenei savo ideologiją, mąstymo būdą (kad ir koks jis atrodytų protingas bei nepriekaištingas skleidėjui), visiškai neįsiklausant į žmonių norus bei viltis - tiesiausias kelias į atitrūkimą nuo realaus gyvenimo, nuo žmonių interesų ir lūkesčių.
Normalu, kai tokią poziciją užima mokslininkas teoretikas ar siauram rateliui atstovaujantis intelektualas. Politikas ar politinė partija, norinti pagerinti gyvenimą, siekianti realių permainų valstybės lygiu, privalo mokėti ne tik išdėstyti ir apginti savo ideologines nuostatas, bet ir išgirsti, ko iš tiesų nori žmonės. Partijos turi tarnauti žmonėms, o ne žmonės turi elgtis taip, kaip norėtų partijos.
Niekada nesutiksiu su nuostata, kad žmonės pasirinko ne taip, kaip reikėjo, kad kažko nesuprato ar nesuvokė, ką daro.
Dažnai politikai ar politologai atitrūksta nuo žemės, įsijaučia į neklystančiųjų vaidmenį ir nusprendžia vieninteliai žinantys, kas yra gėris, blogis, išganingoji tiesa. Ne viską galima pamatyti per Seimo, Vyriausybės ar bibliotekų langus.
Etikečių klijavimas, gąsdinimai griūvančia pilietine visuomene, žlungančia demokratija, abejonės valstybės nepriklausomybe - visa tai eskaluoja visuomenėje pyktį ir nepakantumą. Tai kelias į dirbtinę priešų, visuomenės pamatų griovėjų paiešką. Tai kelias į niekur arba į ten, kur mes jau buvome.
Kuo greičiau užmiršime vidinį pyktį ir pakeisime tai santarvės bei vienybės siekiu, kuo greičiau suprasime, kad ne viskas blogai, kas man nepatinka, tuo sėkmingiau kursime ir stiprinsime pilietinę visuomenę, pilietinį solidarumą, demokratiją. Kuo mažiau bijosime vieni kitų, tuo greičiau judėsime į priekį.
