Kaip žiūrėtumėt filmą, kuriame iš pirmo žvilgsnio beveik be jokios gyvybės pasakojama apie visą parą pulsuojantį, kone patį gyviausią pasaulio miestą Niujorką? Vienodų emigranto iš Pakistano Ahmado (Ahmadas Ravsi) dienų ir naktų vaizdavimas filmo „Kioskas Niujorke“ („Man Push Cart“) juostoje tampa truputį slegiančia monotonija, bet žiūrėtumėt įsitempę.
Nes viskas artima, o ir pats miestas filme – charakteris. Su savo galybe šviesų, pasibaisėtinu transporto ir žmonių skaičiumi bei gatvėse laviruojančiais stumdomais kioskais – išganymu skubantiems niujorkiečiams. Tai operatoriaus nuopelnas.
Kiekvieną rytą, dar net neprašvitus, Ahmadas pasiima kioską ant ratų, kurį pavojingomis charakteringo miesto gatvėmis turi nusistumti iki savo sankryžos kampo. Turtingesni tam naudoja automobilius, tačiau netgi kiosko Ahmadas dar neišsipirko, tad kalbėti apie kažką kitą nėra prasmės. Ant sankryžos kampo prasideda darbas. Ahmadas pardavinėja kavą ir spurgas. Prieš metus jis palaidojo žmoną, o sūnus auga pas uošvius ir tėvo dorai netgi nepažįsta – jo butas per mažas gyventi su sūnumi. Yra tokia žavinga Noemi, spaudos kioske dirbanti imigrantė iš Ispanijos. Deja, aplink ją per daug gerokai turtingesnių (ir galbūt aktyvesnių) negu Ahmadas gerbėjų.
Dar yra ir katinas. Tiksliau, buvo. Truputėlį gaila, kad filme bent kiek tragiškesnė atrodo tik šio mažyčio gyvūnėlio mirtis... nuo pieno. Herojus, Pakistane buvęs roko žvaigžde, iš pradžių, rodos, taip ir liko kažkur tarp nevisiškai išpildytų režisieriaus Ramin Bahrani sumanymų. Natūralus imigranto santykis su svetima šalimi filme taip persmelktas melancholija, kad tai, jog čia kažkodėl dar yra ir rokas prisimeni tik tada, kai pamatai Ahmado vardą ant garsajuostės arba išgirsti tuščius prasimušusio Niujorke pakistaniečio pažadus padėti Ahmadui susigrąžinti buvusią šlovę. Mat vien iš užsidėtų ausinių sklindanti muzika jokio įspūdžio nekelia. Juolab apie roko muzikantą.
Bet galbūt čia ir esmė. Režisierius kuria psichologinį portretą žmogaus, kurio gyvenimo paprastu vadinti negalima. Šlovė Pakistane iškeičiama į spurgų kioską ir piratinių DVD pardavinėjimą Amerikoje. Savą šalį pakeitė laimės ir savęs paieškos didžiuliame mieste už tūkstančių kilometrų. Laimės didmiesčio (kuriame, rodos, niekad dorai ir neprašvinta) šviesose - mažai, savęs - dar mažiau. Užtat triukšmo per akis. Ir vienatvės užtenka, nors bendravimas su pirkėjais neatrodo toks atsitiktinis, kaip apie jį būtų galima pagalvoti - kitą dieną ateis tie patys žmonės.
Matyt, todėl Ahmado charakteris atrodo toks genialiai neišgrynintas, tarsi pradėtas kurti ir pamestas kažkuriame Niujorko skersgatvyje ar metro vagone. Herojus tiesiog paprastas eilinis emigrantas Sizifas, kasdien vis iš naujo pasineriantis į savo monotonišką gyvenimo ritmą. Jis toks, kokiu lengvai gali tapti tiek tavo kaimynas, tiek tu pats. Nes viskas artima, o tragiškumo nėra - tai tiesiog gyvenimas. Roko neliko.
„Kioskas Niujorke“ - ne itin pretenzingas kūrinys, pasiilgusiems gero vaizdo, bangos melancholijos ir to, kad geriems, kaip visada, nesiseka. Tiesiog gera vieta pamąstyti apie gyvenimą. Apie tai, kad yra viskas ir yra nieko. Apie tai, kad riba tarp jų tokia pat neaiški, kaip neaiški ateitis - sprendimą Ahmado problemoms turėsite rasti patys, net filmo pabaigoje režisierius jums nepadės.
Beje, oficialiai Niujorke gyvūnėlių laidoti negalima. Vis dėlto, perfrazuojant herojaus žodžius, sušiktoje Amerikoje reikia sušiktai ir elgtis. Daryti tai, ką nori daryti.
