Aurelija ŽUTAUTIENĖ
Spėkit, kur saulėtą ir šiltą vasaros dieną galima surasti kaunietį karikatūristą (ir "Akistatos" pagalbininką) Andrių Deltuvą?.. Numanote... Tik jau ne prie popieriaus lapais ir pieštukais apkrauto darbo stalo, tik ne tvankiame daugiabučio kambaryje... Užkietėjęs gamtos mylėtojas (žvejys, grybautojas, sodininkas) laiką mielai leidžia prie vandens, rankose laikydamas ilgą meškerykotį, arba renka grybus smėlinguose Dzūkijos miškuose, arba tiesiog savo sode laisto gražiai suvešėjusius pomidorus ir agurkus... Ir nieko nuostabaus, jeigu šalia Andriaus pamatysite jo kolegą (ir konkurentą) Vlaberį (Vladimirą Beresniovą), nes juos nuo neatmenamų laikų sieja ne tik stipri bičiulystė, bet ir bendri pomėgiai. Jiedu dažnai užsuka ir į "Akistatos" redakciją, todėl vieną kartą šių dviejų vyrų taip paprastai neišleidome - pasisodinome ir ėmėme kamantinėti...
- Ar jums gera gyventi Lietuvoje?
A. Deltuva:
- Man tai visai nieko, nors kai apsidairai - vaizdelis nekoks... Labai daug nuskriaustų žmonių keikia valdžią, kad ši jais visiškai nesirūpina, o tiktai žiūri, kaip greičiau prikimšti savo kišenes... Šitie ką tik "iškepti" ponai erzina labiau nei kadaise sovietinė armija. Manau, jog valdžią reikėtų keisti be jokio gailesčio, tada gyvenimas taptų kitoks.
Vlaberis:
- Lietuvoje geriau nei kur kitur, tačiau dabar reikia tarsi pradėti gyvenimą iš naujo. Įmetė mus į tą laukinio kapitalizmo duobę ir paliko - kapstykitės, kaip norit. Gali būti labai gabus, tačiau nėra galimybės savo gabumus atskleisti. Anksčiau dėl visko buvo kaltinami komunistai, tačiau nors dabar Lietuvoje jų nėra - gyvenimas ne gerėja, o blogėja...
- Labai minorinės gaidos. Ar jos netrukdo kūrybai?
A. Deltuva:
- Tokie dalykai iš tiesų erzina ir neleidžia kalbėti (piešti) su humoru... Beje, žmonės pernelyg supaprastina pačią karikatūrą ir jos paskirtį, o iš tiesų joje sutelkta labai daug minties, išreikšta gili prasmė. Todėl karikatūristų ir nėra daug. Vienas klasikas (dailininkas) yra pasakęs, jog iš tūkstančio dailininkų tik vienas - tikras karikatūristas. Daugelis nuklysta į iliustracijas, plagiatus. Minusą turėtų sau brūkštelti tas, kuris savo karikatūras kartoja. Kaip ir gyvenime, taip ir kūryboje - originalumas vertinamas labiausiai.
- Ar yra labiausiai mėgstama tema?
A. Deltuva:
- Aš labai vertinu humorą. Jis - pirmojoje vietoje. Bet vėl tas nelemtas gyvenimas - neleidžia linksmai į pasaulį žiūrėti. Pavydžiu užsieniečiams. Pavyzdžiui, italai, prancūzai turi specialius leidinius, kuriuose labai daug humoro, arba amerikiečiams - ten labai linksmai žvelgiama į politiką, ypač politikus...
Vlaberis:
- Tema gimsta spontaniškai, pagal gyvenimo dėsnius. Bet kartais įklimpstu į "sraiges", "dramblius"...
- Ar yra tabu jūsų kūryboje?
A. Deltuva:
- Sovietiniais metais tai buvo valdžios tema, o dabar nieko nebeliko. Tačiau nesinori nusipigint. O jei lendi į seksą - jis turi būti malonus akiai, o ne pereinantis į pornografiją. Svarbiausia, kad nebūtų "tualetinio meno".
Vlaberis:
- Dirbu be tabu. Čia ir yra pliusas. Tik reikia neperžengt ribų...
- Kokio politiko ar visuomenėje žinomo žmogaus portretą labiausiai norisi piešti?
- Vlaberis:
- Yra tokių, ir ne vienas. Nuo Landsbergio iki Juršėno. Jie traukia ir savo išvaizda, ir charakteriu, ir veikla.
- O ar jūs pastebite, kad Lietuvoje yra labai daug gražių moterų?..
A. Deltuva:
- Moteris gražias padarė kosmetika, tarpusavio konkurencija, dietų vaikymasis (gal tai liga?), o aš labiausiai vertinu sielos grožį. Tuštybės nepaslėps net gražiausi rūbai. Tuomet moteris tampa panaši į lange pastatytą, visaip apkamšytą manekenę. Mane labai erzina papūgos. Tada jau geriau aplankyti Zoologijos sodą, kur gali pasižiūrėti į beždžiones ar į kokius kitus gyvūnus. Nors įdomu...
Vlaberis:
- Yra daug gražių, bet man gražiausia - žmona.
- Ar teko išgyventi tokią būseną, kuomet sunkiai praplėšus akis nusmelkia mintis: "O siaube, kur aš esu!"
A. Deltuva:
- Manau, jog nėra vyro, kuris nebūtų atsidūręs tokioje situacijoje. Kol kas sugebu save kontroliuoti, žinau, kiek galiu ištuštinti taurelių, tačiau daug kas priklauso nuo konkrečios situacijos, į kurią žmonės patenka labai skirtingais keliais. Vienas padauginęs ima muštis, kitas staugt vilku, o, pavyzdžiui, aš pradedu dainuoti. Beje, nereikia pamiršti, kur esi. Namuose galima labiau atsipalaiduoti, o svečiuose privalai tvardytis... Tiktai niekaip negaliu suprasti šeimininkų, kurie stengiasi svečius nugirdyti. Mano mėgstamiausias gėrimas yra "Starka". Jos daug negeri, o kokiame nors baliuje sveikiausia vaišintis degtine.
Vlaberis:
- Nėra ko slėpt. Tokioj situacijoj buvau atsidūręs. Seniai seniai važiavau Maskvos traukiniu namo po "Šluotos" premijos įteikimo. Paprašiau palydovės, kad ji mane Kaune pažadintų. Deja, pajutęs pliaukštelėjimą per veidą matau, jog visi keleiviai išlipa. Pasirodo, mes atvykome į galinę stotelę - Kaliningradą. Tada užsipuoliau palydovę, kodėl ji manęs nepakėlė Kaune, o ši atsakė, jog ir pati pramiegojo... Gerai, kad turėjau pinigų bilietui iki Kauno.
- Ar galite savo portretą nupiešti žodžiais?
A. Deltuva:
- Visų pirma esu "neviernas Tamošius". Tokį mane padarė gyvenimas. Turiu viską būtinai patikrinti. Dėl to esu sulaukęs nemažai replikų. Tačiau draugams to netaikau.
Vlaberis:
- Nežinau, kaip save apibūdinti... Sėdžiu prie stalo, įjungtas "telikas". Šalia manęs turi kas nors vykti, judėti. Na, dar esu labai pedantiškas, mėgstu pašeimininkauti virtuvėje. Džiaugiuosi, kai pavyksta paruošti kokį skanų patiekalą. Šiuo atžvilgiu esu labai savikritiškas.
P. S. Andrius patikino, jog ant kolegos stalo visuomet ideali tvarka, kiekvienas pieštukas ar teptukas turi savo vietą. Vlaberis yra labai nuoširdus žmogus ir didysis visų švenčių bei parodų organizatorius. Be to, jis labai mėgsta rengtis šviesiais rūbais - net į "Akistatos" redakciją trumpino dulkėtą kelią, kad nesusiteptų smailianosių batelių ir baltų kelnių...
- Jūsų kūrybinė biografija prasidėjo...
A. Deltuva:
- Nors niekad nebuvau mokslagraužys, tačiau gyvenimas privertė baigti net dvi aukštąsias mokyklas. 1961 metais apsigyniau inžinieriaus diplomą Žemės ūkio akademijoje, o po 11 metų baigiau Valstybinį dailės institutą. Tapau interjero žinovu. Piešti karikatūras pradėjau dar moksleivis. 1956 metais jos pirmą kartą pasirodė spaudoje, "Kauno dienoje", vėliau - kituose laikraščiuose, žurnaluose. Per šį laiką teko dalyvauti daugelyje įvairiausių (ir tarptautinių) parodų. Žinoma, nemažai darbų buvo įvertinti tam tikrais prizais ir premijomis. Beje, ko gero, dar ir šiandien Belgijos banke auga prieš daug metų paskirtos, bet neatsiimtos premijos palūkanos.
Vlaberis:
- 1970-aisiais baigiau Kauno S. Žuko dailės technikumą. Per maždaug 30 kūrybinės veiklos metų dalyvavau gal tūkstantyje įvairiausių parodų. Man buvo paskirtos ir pirmosios premijos, ir sidabro medalis, ir daug kitų apdovanojimų. Esu išleidęs keletą rinkinių, be to, rašau vlaberizmus (aforizmai pagal Vlaberį). Šiemet išleidau knygelę "Geriau ragas ant kaktos", kurios tikroji mintis - geriau ragas ant kaktos, negu dantys ant lentos.
- Sakykite, kokio troškimo išsipildymas šiuo metu jums būtų pats maloniausias?
A. Deltuva:
- Pamatyti gerą karikatūrą.
- Tik tiek?
A. Deltuva:
- Na, gal dar skaniai pavalgyti... Tinka viskas, kas pagaminta iš bulvių. Aš apskritai galiu mėgautis vien bulvėmis. Žinoma, karbonado ar kokio kito mėsos kepsnio neatsisakyčiau, tačiau jis būtų tik kaip priedas, garnyras...
Vlaberis:
- Jei kalbėt apie valgį - aš esu "alinis". Mėgstu alų su žuvimi, ypač vytinta.
Pokalbio pabaigoje paaiškėjo, jog A. Deltuva gimė ir augo Kaune, Žemuosiuose Šančiuose. Jis yra vedęs Eleną, su ja užaugino dukrą Rasą ir sūnų Liną. Vaikai pasekė tėvo pėdomis - Rasa tapo inžiniere, o Linas - dailininku. Ponas Andrius pripažįsta, jog jo ir žmonos pomėgiai nesutampa, tačiau dėl to dar geriau. Jiedu žingsniuoja savais keliais ir vienas kitam netrukdo. Smagiausia tai, kad vienija vienas dalykas - meilė gamtai...
Panašiai šeimyninis gyvenimas susiklostė ir Andriaus kolegai. Vlaberio žmona - Birutė, dukra Beata mokytojauja, sūnus Rokas studentauja Dalase (JAV).
