Žiema. Naktis. Vakarėlis kolektyviniame sodo namelyje. Pats įkarštis. Vynas, degtinė liejasi upeliais, šokiai, dainos ir panašiai. Išeinu į lauką pakvėpuoti tyru oru ir staiga išgirstu: "Gelbėkit!" Apsidairau - nieko nėra ne tik kieme, bet ir už jo, kiek akys aprėpia. Na, galvoju, viskas - daugiau nė lašo į burną, nes tikriausiai jau vaidentis pradeda. Bet ir vėl: "Gelbėkit!" Įbėgu į namą ir, viską paaiškinęs, išsivedu į lauką draugus. Visi iš manęs juokiasi: "Prisigėrei, tai būk savo vietoje, nes tuoj velniukus šokančius pamatysi". Draugai jau panūdo eiti vidun ir staiga: "Padėkite gi kas nors!" Pradėjome dairytis. Galiausiai kažkam šovė mintis pakelti galvą į viršų. O ten, ant namelio stogo, apsikabinęs kaminą sėdi mūsų draugelis Simas (per kiekvieną vakarėlį "nulūžtantis" pats pirmas). O jis ir vėl: "Būkit gi žmonės, padėkit nulipti!"
- Simai, kaip tu ten užlipai?
- Nė pats nežinau. Buvau girtas, dabar prablaivėjau, sušalau, o jūsų niekaip neprisišaukiu.
Kaip jis ten užlipo, taip ir liko neaišku iki šiol, mat kopėčias jam nulipti suradome tik tolimame sodo kampe. Nuo kamino jį vos atplėšėme, mat buvo prišalęs sėdėdamas ant stogo vienmarškinis.
