Skausmas - nuolatinis, net ir menkiausio sužalojimo, palydovas. Jis vargina net iki 90 proc. sergančiųjų ūminėmis ligomis, o kaip lėtinis, ilgai trunkantis reiškinys nuolat priverčia kentėti net 10 proc. visų žmonių. Dažnai ūmus skausmas vertinamas nepakankamai - esą šis pojūtis trumpalaikis, tereikia truputį pakentėti, ir jis savaime praeis. Tačiau, be nemalonių momentinių pojūčių, pats skausmas gali ilgam "įsirašyti" į nervų sistemą, sustiprinti reakciją į kitą bet kokį dirgiklį, sukelti įvairius skausmingus pojūčius veikiant net ir neskausminiam dirgikliui (nervų sistemos įjautrinimas). Kartais lėtinis skausmas yra neišgydyto ūminio skausmo tąsa. Augančios skausmui malšinti išlaidos priverčia vis rimčiau spręsti šią skausmo problemą, todėl nuolat atsiranda vis naujų ir efektyvesnių skausmo malšinimo priemonių. Deja, dar ir šiandien nepavyksta visiškai numalšinti skausmo visiems kenčiantiems.
Gydytojo pareiga dvejopa: nustatyti ir gydyti priežastį, sukėlusią skausmą, o skausmą gydyti bet kuriuo atveju, neatsižvelgiant į tai, ar priežastį įmanoma pašalinti. Skausmas jau yra indikacija gerti vaistus. Gydytojas turi ieškoti veiksmingiausio gydymo būdo, derindamas įvairius medikamentus ir/ar intervencines procedūras.
Skausmo pripažinimas savarankiška liga - prielaida, kurios pagrindu formuojasi nauja skausmo gydytojo specialybė. Kartais skausmo priežastis yra akivaizdi, pvz., po operacijos, traumos. Tačiau daugeliu atveju tikroji priežastis nėra aiški, todėl pacientą reikia detaliai ištirti, puikiai išmanyti skausmo ypatybes.
Viena dažniausiai pasitaikančių skausmo rūšių - ūmus skausmas. Dabar jis apibrėžiamas kaip skausmas, trunkantis mažiau nei 3-6 mėnesius ar tiesiogiai sąlygotas audinių pažeidimo. Ilgą laiką skausmas buvo vertinamas tik kaip ligos ar traumos pasekmė. Todėl logiškai galvota, kad pagydžius ligą, turi išnykti ir skausmas. Tačiau praktikoje taip atsitinka ne visuomet. Tai paskatino atliekti skausmo mokslinius tyrimus. Todėl šiandien skausmas suprantamas kaip nemalonus sensorinis ir emocinis potyris, susijęs su esamu ar galimu audinio pažeidimu ar nusakomas kaip toks pažeidimas (pagal Tarptautinę skausmo studijų asociaciją). Skausmas vadinamas lėtiniu, jei trunka ilgiau kaip 3 mėn. ir tęsiasi ilgiau už jį sukėlusią ligą ar traumą. Lėtinis skausmas gali būti nuolatinis ir/ar epizodinis. Jį lydi emocinis stresas, depresija, miego, libido sutrikimai, sumažėjęs apetitas, svorio kritimas, socialinė izoliacija. Gydant lėtinį skausmą reikia įvairių specialistų komandos bendrų pastangų, individualios psichosocialinės pagalbos ligoniui ir jo šeimai, įvairių neinvazinių ir invazinių (chirurginė intervencija, nervų blokados ar destrukcija) būdų, reabilitacijos, gerinančios ligonio funkcinę būklę bei kitų pagalbos priemonių. Skausmas, atsiradęs audinį pažeidus vėžiui, vadinamas onkologiniu skausmu. Jis kyla tiesiogiai dėl vėžio pažeisto audinio (vėžinė invazija, nervų infiltracija ar kompresija, organų obstrukcija, infekcija, uždegimas) ar dėl diagnostinių procedūrų sergant vėžiu (biopsija, pooperacinis skausmas, chemoterapijos, spindulinio gydymo poveikis). Neonkologinis skausmas - skausmas, kylantis dėl kitos kilmės, nei vėžys, audinio pažeidimo.
Šie terminai paprastai vartojami tik lėtiniam skausmui apibrėžti, pažymint, kad esama daug ligų ir būklių, kurios sukelia ilgai trunkantį skausmą.
Ūmaus ir lėtinio skausmo priežastys: * reumatoidinis artritas, * migrena, kiti galvos skausmai, * sąnarių-raumenų skausmai, * nugaros skausmai, * diabetinis skausmas, * dantų skausmai, * pooperacinis skausmas, * gerklės skausmai, * lūžiai, * lėtinis pilvo skausmas (lėtinis pankreatitas, lėtinė peptinė opa, dirgliosios žarnos sindromas), * vėžio sukelti skausmai ir kt.
Vaistai Skausmui malšinti vartojami įvairių grupių vaistai. Analgetikai, priskiriami prie nervų sistemą ir psichiką veikiančių vaistų, yra kelių grupių: narkotiniai analgetikai, nenarkotiniai analgetikai ir vaistai migrenai gydyti. Taip pat atskira grupė vaistų, kurie naudojami skeleto-raumenų ir sąnarių sistemos skausmui malšinti ir uždegimui dėl reumatinės ligos - tai nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (NVNU).
Namų sąlygomis dažniausiai vartojami nenarkotiniai analgetikai ir NVNU. Nors geriamieji analgetikai saugiai ir efektyviai malšina silpną įvairios kilmės skausmą, gydytojams, skiriant šių vaistų konkrečiam pacientui, neretai iškyla įvairių problemų bei klausimų, pvz., pacientui, kuris vartoja daug alkoholinių gėrimų, nerekomenduojama skirti geriamųjų analgetikų, pacientui, sergančiam virškinamojo trakto liga, reikia, kad geriamieji vaistai minimaliai veiktų virškinamąjį traktą.
Geriamieji analgetikai turi įvairių nepageidaujamų poveikių: salicilatai (pvz., aspirinas, magnio salicilatas) pažeidžia skrandžio gleivinę bei slopina krešėjimą, mažindami trombocitų agregaciją.
Tačiau pacientams, kuriems kada nors yra buvusi skrandžio opa, alergija aspirinui ar kitiems analgetikams, reikėtų iš geriamųjų analgetikų skirti koksibų, naujausios kartos selektyviųjų COX-2 inhibitorių. Nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo efektyviai malšina įvairių ligų ir būklių sukeltą skausmą, tačiau jų efektyvumą ir vartojimą neretai riboja šalutinis poveikis virškinamajam traktui. Siekiant išlaikyti klasikinių NVNU efektyvumą, bet išvengti šalutinio poveikio virškinamajam traktui ir buvo kuriami specifiniai COX-2 inhibitoriai. Visų šių vaistų nerekomenduojama vartoti nėštumo metu.
Narkotiniai analgetikai dažniausiai naudojami stacionare, pooperacinėse palatose. Vartodami vaistus nuo skausmo, per dieną suvalgykite mažiausiai penkias porcijas vaisių ir daržovių. Kiekvieną kartą, kai praryjate aspirino tabletę, išgerkite 100 mg vitamino C - tai sumažins nepageidautiną aspirino poveikį. Vartojant aspiriną ilgai, patartina kasdien savo racioną papildyti 400 mg folio rūgšties ir cinku. Bet kokiu atveju skausmą malšinti būtina!
Paruošė Sandra Putrūnaitė
