Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Penktąją dešimtį perkopęs Cigoniškių kaimo gyventojas Juozas Markevičius į gyvenimą paleido net 5 sūnus ir vieną dukterį. Ne visi vaikai jau spėjo susisukti savo lizdus - keletas sūnų iki šiol gyveno tėvo bei motinos, kurią Juozas parsiviliojo iš Rusijos, sodyboje. Kiti įsikūrė Alytuje. Deja, tiek šeimos galva, tiek jo atžalos buvo pernelyg pamilę alkoholį. Tėvui prie stalo dažniausiai kompaniją palaikydavo sūnūs. Markevičių sodyboje beveik kiekvienos išgertuvės baigdavosi muštynėmis. Kadangi sūnūs - jauni ir stiprūs, tėvas nuo jų dažnokai gaudavo į kailį. Tragišku tarpusavio kivirču baigėsi Juozui paskutinėmis tapusios išgertuvės. Matyt vyriškis stipriai nukentėjo, nes pats išsikvietė greitąją pagalbą. Tačiau medikų brigadai atvykus į nuošalų Cigoniškių kaimą, čia jau nebebuvo ką veikti. J. Markevičių žmonės rado pasikabinusį kluone. Išlaisvintas iš kilpos vyriškis nerodė jokių gyvybės ženklų. Jo atgaivinti taip ir nebepavyko. Tuo tarpu sūnų pėdos jau buvo ataušusios - visi jie, pajutę, jog gali atsidurti policijos rankose, išsilakstė... Kaip teigė Miroslavo seniūnas Jonas Junavičius, minėta šeima buvo gerokai save išgarsinusi nuolatiniais lėbavimais ir muštynėmis.
Sudegė "pijokų irštva"
Pernykštį rudenį "Akistata" rašė apie ne itin svetingą viešnagę toje pačioje Miroslavo seniūnijoje, Dirmiškių kaime, esančioje tikroje "pijokų irštvoje". Kartu su seniūnu atvykus išsiaiškinti, kodėl 75 metų namo šeimininkę Verą Kančienę skriaudžia tik keliolika metų už ją jaunesnė neoficiali marti Bronė Kaminskienė, radome galybę sugėrovų, kurie, pro apmusijusius langus pamatę neprašytus svečius, lyg žirniai pabiro kieman. Po rudeninį purvą keliais šliaužiojusi šeimininkės sūnaus 50-mečio Vito Valvonio, kuriam oficialiai priklausė pusė šio gyvenamojo namo, sugyventinė Bronė dievagojosi švenčianti savo 60-ąjį gimtadienį... Girti veidai, keiksmažodžiai, purvas, nešvara, netvarka... Tokia tad buvo tos popietės nuošalaus vienkiemio realybė. Kad nė vienas seniūno J. Junavičiaus išsakytas priekaištas apsileidėliams ir girtuokliams, siūlymas pagaliau susiimti, nustumti šalin alkoholį ir bandyti pakilti iš gyvenimo dugno duos mažai naudos - beveik neabejojome... Taip ir atsitiko.
Nelaimė atsėlino tarsi nejučia - tądien Vitas ir jo sugyventinė Bronė puotavo pas pastarosios dukrą Ireną Židžiūnienę. Būtent šiai daugiavaikei motinai visada labiau rūpėjo alkoholis, nei vaikų auklėjimas, todėl šie pasikeisdami savo jaunas dienas "stumia" kalėjimuose (pastaruoju metu iš keturių vaikų tik vienas gyvena laisvėje). Nors iš išgertuvių dalyvių tikros tiesos neišpeši, tačiau žmonės kalba, jog tąsyk Vitą gerokai aptalžė dvidešimtmetis I. Židžiūnienės sūnus Linas. Nukentėjėlis labai supyko ir pasuko namų link. Bronė jam iš paskos nesuskubo - kurgi eisi, jei dar neištuštinti visi buteliai... Po kiek laiko iš Vitui priklausiusios namo pusės pradėjo rūkti dūmai. Juos pirmasis pastebėjo kaip tik prie buteliuko su kaimynu besiruošęs sėsti to paties namo šeimininkės - Vito motinos V. Kančienės sugyventinis Antanas. Vyrai išgertuves buvo priversti trumpam atidėti. Jie puolė prie Vito durų, bandė patekti vidun, tačiau durys nepasidavė - jos buvo užkabintos iš vidaus. Pastangos užgesinti vis stipriau beįsiplieskiantį gaisrą buvo bevaisės. Kol atskubėjo iškviesti ugniagesiai, ugnis spėjo sunaikinti visą gyvenamąjį namą ir jame buvusį turtą. Degėsiuose buvo rastas ir Vito lavonas... Vos spėjus gaisrininkams susėsti į automobilius, Antanas su kaimynu prisiminė pradėtą butelį ir sėdo jo tuštinti... Sklinda gandai, jog Vitas sąmoningai sukėlė gaisrą, kuriame pats ir žuvo. Esą jis jau ne kartą buvo grasinęs viską paleisti pelenais... Ir sūnaus, ir savos pastogės netekusiai V. Kančienei Miroslavo seniūnija pasiūlė apsigyventi senelių globos namuose, tačiau ši nesutiko ir liko glaustis labiau į tvartą, nei į gyvenamąją patalpą panašioje lauko virtuvėje. Kartu su senute liko ir jos sugyventinis Antanas - gal 20-30 metų už ją jaunesnis draugas...
