Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Trečiaklasė Simona į mokyklą kasdien atsineša po dešimt ar daugiau litų. Viskuo aprūpinta mergaitė nevengia pasityčioti ne tik iš nemokamą maitinimą gaunančių bendraklasių, bet - už akių - ir iš "mobiliako" neturinčių, "bobiškai" apsirengusių mokytojų...
Abiturientą Milvydą į mokyklą ir iš jos vežioja tėčio, Kaune gerai žinomo verslininko, vairuotojas. Kartais, kai tėvas būna išvykęs į užsienį, Milvydas važinėja taksi - į troleibusą ar mikroautobusiuką jo ir surišto neįkištum!
Tokių viskuo pernelyg aprūpintų vaikų, ko gero, rastume bet kurios mokyklos bet kurioje klasėje. Kaip ir tų, kurių tėveliai skaičiuoja dienas iki atlyginimo, užsuka tik į dėvėtų drabužių parduotuves, tik didelių švenčių proga nuperka dešros ar saldainių...
Kaip vaiką veikia pinigai? Kiek reikėtų duoti vaikui kišenpinigių, kad šis nesijaustų nei nuskriaustas, nei per daug "pasikėlęs"? Ar tėvai turėtų žinoti, kam vaikas tuos pinigus leidžia? Ar reikia skatinti pinigais už atliktus darbus, gerą mokymąsi? Tokie ir panašūs klausimai domina ne vieną šeimą. Pabandykime paieškoti atsakymų.
Pinigų duoti būtina!
Pasak Vilniaus miesto vaikų teisių apsaugos tarnybos ilgametės darbuotojos Irenos Kierienės, vaikui ne reikia, o būtina duoti pinigų! Kiek? Į šį klausimą nėra vienareikšmio atsakymo. Mat skirtingai materialiai apsirūpinusios šeimos skirtingai ir atsakytų...
Anot Irenos Kierienės, visi šeimos nariai turi susėsti prie stalo ir smulkmeniškai suskaičiuoti šeimos mėnesio pajamas ir išlaidas. Priklausomai nuo to, kiek "laisvų" pinigėlių liks, dalį reikia skirti vaikų "kišenpinigiams". Tik suvokęs, kokios šeimos galimybės, vaikas, Irenos Kierienės įsitikinimu, supras, kad iš tėvų neturi teisės reikalauti daugiau, atitinkamai pakoreguos ir savo poreikius.
Pasiturinti šeima, anot I. Kierienės, vaikui gali skirti ir dešimt litų kasdieninių kišenpinigių, sunkiau gyvenantieji apsiriboja litu, tačiau turbūt neatsirastų šeimos, kuri išvis neduotų vaikams pinigų. Mat vaiko turimų kišenpinigių kiekis siejamas su jo prestižu bendraamžių kolektyve!
Tačiau jei šeimos pajamos - labai menkos, jei "atliekamų" pinigėlių lieka labai mažai? Kaip rasti "aukso viduriuką", kad sunkiai besiverčiančių šeimų vaikai tarp pinigingų bendraamžių nesijaustų esantys antrarūšiai?
Pasak Irenos Kierienės, kartu su vaiku reikia išsiaiškinti, kodėl vienas ar kitas jo klasės draugas kišenpinigių turi daugiau. Gal šių vaikų tėvai daugiau uždirba, turi klestintį verslą, gal yra kas tas šeimas materialiai paremia; o gal paprasčiausiai šeimos linkusios išlaidauti, nemoka planuoti išlaidų...
Kad išmoktum naudotis pinigais, reikia jų turėti
- Vaikas turi gauti kišenpinigių, - neabejoja ir vilnietis psichologas Gediminas Navaitis.
Nes esą tik turėdamas savo pinigų vaikas išmoks jais naudotis! Kitas klausimas - nuo kokio amžiaus vaikui reikėtų duoti pinigų...
Lietuvoje vaiku laikomas asmuo iki 18 metų. Kad aštuoniolikmetis turi turėti kišenpinigų, anot psichologo, turbūt niekas nedrįs abejoti. Šešiolikmetis, psichologo manymu, irgi neturėtų vaikščioti tuščiomis kišenėmis. Diskusijų neturėtų kilti ir dėl 14-12 metų amžiaus vaikų kišenpinigių. O štai pasiekus dešimties metų ribą psichologas siūlo stabtelėti. Dešimtmetis ar kiek jaunesnis vaikas, anot psichologo G. Navaičio, gali turėti pinigų, jei jis jau esąs pakankamai savarankiškas: gali vienas nueiti į kiną, nupirkti parduotuvėje produktų, nuvažiuoti į treniruotę ir pan. Tačiau kišenpinigiai dar neturėtų rūpėti aštuonmečiams ir jaunesniems. Kita vertus, anot psichologo, tokio amžiaus vaiką tėvai jau turėtų pradėti mokyti, kaip reikėtų leisti pinigus.
Ar tėvai turi nurodinėti vaikui, kam išleisti gautus pinigus? Visai ne! Vaikas, anot psichologo, pinigus turi leisti tam, kam nori - tik tuomet išmoks juos valdyti, kontroliuoti. Na, o tėvų pareiga - vaikui patarti. Pavyzdžiui, vaikui galima paaiškinti, jog už vieną litą galima nusipirkti krepšelį ledinukų, tačiau už tą patį litą galima įsigyti ir skanų šokoladuką; o keletą dienų pataupius įmanoma nusipirkti ir išsvajotą žaislą!
Anot psichologo G. Navaičio, nereikia turėti iliuzijų, kad vaikai iškart mokės su gautais pinigėliais elgtis: neišleis jų niekniekiams, taupys. Juk esą ir suaugusieji daug pinigų iššvaisto niekams (po to gailisi), tai kaip galima dėl panašių dalykų širsti ant vaikų?
Kita vertus, pasitaiko ir ypatingai taupių vaikų. Ar per didelis polinkis į pinigus vaikui nepakenks?
Anot psichologo, nėra nieko smerktina, jei vaikas nori taupyti. Mat taupymas, kaip ir pinigų leidimas, yra tam tikras pinigų tvarkymo, elgesio su pinigais, mokymosi juos valdyti būdas.
- Neišmokęs pinigų taupyti, vaikas neišmoks jų ir leisti, - tvirtino psichologas.
Kita vertus, anot G. Navaičio, tėvai turėtų išsiaiškinti, kam vaikas pinigus taupo, ką už juos planuoja įsigyti... Štai sukrečiantis pavyzdys: prieš kurį laiką nepilnametė vilnietė, susitaupiusi nemenką pinigų sumą, nuvyko į privačią kliniką ir... išsioperavo gimdą! Kad galėtų ramiai "eiti laukais"! Atrodo, šiuo atveju reikėtų kaltinti ir per mažai paauglei dukrai dėmesio skyrusius tėvus, ir tokią medicininę paslaugą suteikusius medikus. Pastarieji turi savų argumentų: brangiais kailiniais apsirengusi, auksu nusikarsčiusi, makiažą pasidariusi mergina, girdi, neatrodė esanti nepilnametė...
O ar reikėtų vaiką materialiai skatinti už sutvarkytus kambarius, išplautus indus, už gautą gerą pažymį?
Psichologo G. Navaičio nuomone, vaikui nereikėtų mokėti už tai, ką jis daro sau: susitvarko kambarį, susirenka išmėtytus žaislus, nusivalo batukus ir t. t. Tai yra vaiko pareiga. Sudėtingesnis klausimas - ar reikėtų tėvams duoti vaikui pinigų už gautą gerą pažymį? Psichologo manymu, geriau, kad tokios tradicijos šeimoje nebūtų. Vaikui reikia išaiškinti, kad jis mokosi sau - ne dėl to, kad grįžęs namo gautų kelis litus. Tai išaiškinus gerai besimokantį vaiką, girdi, kada ne kada galima ir premijuoti...
I. Kierienė minėjo žinanti ne vieną šeimą, kurioje vaikai skatinami pinigais už gautą gerą pažymį. Tačiau "atlyginimą" jie esą gauna ne į rankas - "popieriuje". Suma pamažu auga ir ateis laikas, kai už ją vaikams bus nupirktas išsvajotas daiktas - kompiuteris, televizorius ar kt.
Svarbiausia, anot I. Kierienės, tai, kad vaikas gaunamu atlygiu nepradėtų piktnaudžiauti. Kad ilgainiui nepradėtų reikalauti pinigų ne tik už geresnį pažymį, bet ir už tai, kad nueis į mokyklą, neatsikalbinės prieš mokytojus, paruoš namų darbus...
