Ar mylės Žilviną mama?
Irena ZUBRICKIENĖ
Keturiasdešimtmečių marijampoliečių pora, kantriai išbandžiusi bemaž viską, kad nugalėtų likimą, pasmerkusį gyventi be savo vaikučių, patyrė dar vieną smūgį - jie nebegalės įsivaikinti nusižiūrėto, jau pamilto, kas savaitę kūdikių namuose lankyto Žilvino (2 mėn.), nes berniuką netikėtai atsiėmė jo gimdytoja.
Pamiltas iš pirmo žvilgsnio
"Akistata" neseniai pasakojo apie marijampolietę Vidą (28 m., vardas pakeistas), iki šiol gana teigiamai charakterizuotą dviejų paauglių mamą, kuri liepos pradžioje pagimdė trečiąjį vaikelį, tačiau iš karto jo atsisakė. Moteris ypač nustebino Marijampolės vaikų teisių apsaugos skyriaus (VTAS) darbuotojus, nes anksčiau nebuvo patekusi į VTAS akiratį. Simpatiška, sveika, be nepriteklių gyvenanti moteris, sūnelį pagimdžiusi Kauno medicinos universiteto klinikose, naujagimiu nė kiek nesidomėjo nuo pat pirmos jo gyvenimo akimirkos, kategoriškai pranešė jo atsisakysianti ir, medikių teigimu, tiesiog pabėgo iš ligoninės.
VTAS darbuotojų, mėginusių įkalbėti Vidą pakeisti savo sprendimą, rūpesčiu, berniukas buvo įregistruotas Žilvino vardu, kurį "atsinešė" pagal vardų kalendorių.
Žilvinas gimė neišnešiotas, todėl kurį laiką ir be gimdyvės buvo auginamas klinikose. Netrukus jis buvo įkurdintas Alytaus kūdikių namuose.
- Taip sutapo, kad tądien iš Kauno klinikų mes paėmėme du mūsų miesto naujagimius, atstumtus gimdytojų, ir vežėme juos į Alytaus kūdikių namus, - pasakojo Marijampolės VTAS vyresnioji specialistė Rūta Šaknaitienė. - Klinikose dar spėjome susitikti su marijampoliečių pora, esančia asmenų, pareiškusių norą ir galinčių tapti įtėviais, sąrašuose. Sutuoktiniai, sužinoję apie paliktus naujagimius, atskubėjo į juos pasižiūrėti. Būsimoji įmotė kažkodėl iš karto palinko prie mūsų nešamo Žilvino - palinko ir ... "prilipo". Abu sutuoktiniai į šį berniuką žvelgė taip meiliai, kad net pamiršo savo svajonę įsivaikinti tiktai mergytę.
Anot patyrusios darbuotojos R. Šaknaitienės, jau tomis minutėmis buvo aišku, kad būsimieji įtėviai laimingi ir Žilvine jie matė savo išsvajotą ateitį. Iš karto vežtis svetimą berniuką į savo namus sutuoktiniai negalėjo dėl kelių priežasčių. Viena iš jų - reikėjo susitvarkyti turimus darbus taip, kad būtų galima pasiimti dekretines atostogas, ir paruošti namus tarsi iš dangaus netikėtai atsiradusiam naujagimiui.
Paslaptis nebuvo išsaugota
Tuo metu tikroji Žilvino motina Vida, sugrįžusi po gimdymo, lyg niekur nieko išskubėjo į darbą. Moteris buvo nutarusi išbraukti pastarųjų metų įvykius iš savo atminties - kartu išrauti iš savo minčių ir faktą apie trečiąjį vaikelį. Jai atrodė, kad paslaptį galima išsaugoti amžinai.
Anot VTAS darbuotojų, Vida liguistai troško, kad paliktasis sūnelis būtų amžina paslaptis jos dviem vaikams, tuo metu atostogavusiems kitame rajone pas gimines, ir jos motinai. Kartu - ir giminaičiams, kaimynams, bendradarbiams. (Niekas iš jų nepastebėjo Vidos nėštumo, nes moteris yra apkūnoka, o į darbą pagimdžiusi išėjo kone tą pačią dieną.)
Deja, paslaptis praplėšė savo šydą, kaip ir buvo galima tikėtis. Gana greitai sužinojusi, kad Vida paliko klinikose savo naujagimį, pirmiausia sunerimo atskirai gyvenanti jos sesuo. Ji taip išgyveno, kad savo nerimu pasidalino su motina. Šioji tuo metu buvo užsienyje. Pusamžė moteris, neplanuotai atsisakiusi savo planų, nesikliovė galimais pavėluoto auklėjimo pokalbiais su Vida telefonu - ji pati skubiai parvyko į gimtinę.
Susigrąžintas močiutės dėka
Vidos motina iš karto apsilankė Marijampolės VTA skyriuje. Moteris tvirtino, esą jos giminėje dar nebuvo tokio akibrokšto, kad "savą vaiką augintų svetimi", tad ir dukters Vidos atstumtas kūdikis neaugs kūdikių namuose! Žilvino močiutė neneigė, kad Vida kreivai žiūri į motinos daromą spaudimą, tačiau esą "bus taip, kaip turi būti". Moteris netgi sakė pati auginsianti jauniausiąjį anūkėlį, jeigu jo motinos širdis neatšils. Esą vaikelis galės augti ir savo tetos šeimoje, jeigu Vida nebesusigrąžins motinystės jausmo. Žodžiu, Vidos atstumto vaikelio vieta aiški: jis turi grįžti į namus!
"Suvadovavusios" Vidos motinos žygiai ir žodžiai nebuvo tušti - Žilvinas iš tiesų buvo skubiai parsigabentas iš Alytaus kūdikių namų. Šios įstaigos darbuotojos neslėpė abejojančios, ar mažylis tikrai ras šiltą vietelę savo motinos širdyje. Mat patyrusios moterys įžvelgė, kad atvykėlė buvo abejinga ir šalta: kaip ir reikėjo tikėtis, du mėnesius nematyto savo kūdikio, nuo kurio gręžiojosi ir ką tik jį pagimdžiusi, ji neatpažino - susipainiojusi pirmiausia ant rankų paėmė svetimą kūdikį. Pagaliau, po išsprūdusio klausimo "Tai kuris mano?" iš lovelės iškėlusi savąjį, moteris jo nepriglaudė prie krūtinės, nepabučiavo, neišsidavė, kad būtų rimtai išgyvenusi dėl skuboto ir neapgalvoto poelgio. Kūdikių namų darbuotojos tegalėjo ramintis žinodamos, jog Žilvinas bus labai mylimas savo močiutės, o kartu turbūt ir brolio bei sesers.
Nuliūdintiems įtėviams - beveik tragedija
Žinia apie gimdytojos susigrąžintą kūdikį labai sukrėtė sutuoktinius, ketinusius Žilviną įsivaikinti. Jie jau buvo supirkę naujagimio kraitelį, paruošę kūdikio kambarį, išpuošę jį žaislais, nudžiuginę savo artimuosius ir - svarbiausia - patys du mėnesius gyvenę kaip devintame danguje. Įmote netapusi moteris, atėjusi į VTAS, taip verkė, kad pravirkdė ir panašių situacijų dar neišgyvenusias darbuotojas. Ji labai linkėjo Žilvinui motinos meilės, tačiau kartu liūdėjo negalėdama būti dėl to tikra.
Įmote netapusi moteris pasakojo, kaip kiekvieną savaitgalį su vyru lankė Žilviną Alytuje, kaip stebėjo jį ir juo džiaugėsi, kaip namuose kalbėdavosi tik apie šį mažylį ir, skubėdami tvarkytis reikiamus dokumentus bei kitus rūpesčius, laukė šviesiausia šeimos švente turėjusios tapti dienos. Dabar nuliūdinti sutuoktiniai tegalėjo kaltinti save, kad nebuvo pasirengę vežtis Žilvino į savo namus tiesiai iš klinikų, ir pasiguosti, kad Žilvinas sugrąžintas motinai dabar, o ne tada, kai jau būtų pripratęs augti įtėvių namuose. Mat oficiali įvaikinimo procedūra vyksta kelis mėnesius, tačiau potencialiems įtėviams neretai padaroma išimtis - būsimąjį įvaikį leidžiama įkurdinti savo namuose anksčiau.
- Nors istorija įtėvių atžvilgiu ir labai graudi, tačiau visose dramatiškose situacijose reikia įžvelgti šviesiąją pusę, - sakė R. Šaknaitienė. - Gal šie sutuoktiniai dabar rikiuoja ženklus, jau anksčiau pranašavusius, kad Žilvinas nebus jų šeimos narys: negalėta pasiimti vaikelio iš karto, labiau norėta mergytės... Galų gale, taip tegalima pripažinti, viskas išsisprendė pačiu laiku: jau įvaikinto Žilvino gimdytoja nebūtų galėjusi atsiimti, o vaiko močiutė, kaip susidarėme įspūdį, turbūt vis tiek dar būtų dariusi ne vieną žygį. Ko gero, be teismų ir neramios kasdienybės būtų nebeapsieita.
Marijampolės VTAS darbuotojai džiaugiasi, kad pirmosios nesėkmės "nudeginti" sutuoktiniai neužsiplieskė išbraukti juos iš būsimų įtėvių sąrašo ir savo svajonės neatsisakė. Tikimasi, kad ši pora ateityje turės kitą įvaikį - galbūt išsvajotąją įdukrą.
Kokia kasdienybė laukia Žilvino pas nenoromis jį gimdžiusią motiną, kol kas atspėti niekas negali. VTAS darbuotojai žada dažnai domėtis nuo gimimo priversto klaidžioti mažylio likimu ir kol kas džiaugiasi vien tuo, kad jis turi nuostabią močiutę.
