Ramutė PEČELIŪNIENĖ
- Tikriausiai nesulauksiu vasaros, - nė kiek nedramatizuodama, lyg tai būtų eilinis gyvenimo įvykis, tačiau nepajėgdama suvaldyti ašarų ima guostis jaunatviškos išvaizdos, bet ne kartą skaudaus likimo piršto palytėta moteris. - Jeigu dar sugebu nesusileisti dvigubos insulino dozės, jei ant kaklo neužsineriu virvės, o galvoju, kokiu būdu patekti į globos namus, vadinasi, esu optimistė. Deja, optimizmas taip pat turi savo ribas...
Gyvenimas be kojos
Tokia liūdna buvo pokalbio su šeštąją dešimtį bebaigiančia Upninkų kaimo (Jonavos r.) gyventoja Zita Sabičiniene pradžia. Su moterimi, kuri gyvena viena, neturi nei mylimo, nei artimo žmogaus, kurią jau pamiršo ne tik vaikai, bet ir seniūnijos socialiniai darbuotojai. Didžiausia Z. Sabičinienės bėda yra ta, kad jau ketvirtus metus ji nesiskiria su invalido vežimėliu... Mat susirgusiai cukriniu diabetu dėl nevykusio gydymo jai teko amputuoti vieną koją, na, o antroji taip pat mažai gyvybinga. Suirę pėdos sąnariai, nuolat atsiveriančios pūlingos žaizdos verčia kentėti begalinius skausmus... Moteris šias žaizdas prižiūri rūpestingiau nei veidą, nes patekus bent menkiausiai infekcijai gali netekti ir antrosios kojos. Anksčiau tvarkingo, švaraus dviejų kambarių buto šeimininkė vasarą dar sugebėdavo "nusiristi" laiptais iš antrojo aukšto ir paiškylauti (aišku, su vežimėliu) po vaizdingas Upninkų apylinkes, o dabar, dar labiau paūmėjus ligai, svajoti apie išėjimą į lauką net nedrįsta. Nuo vasaros pabaigos Zita nebuvo lauke - grynu oru pasidžiaugia tiktai atsivėrusi langą...
Dienai - vienas litas
Dėl skaudamos (ne dėl amputuotos) kojos Z. Sabiničienei buvo paskirta antroji invalidumo grupė. Du širdies infarktus patyrusi moteris kas mėnesį gauna 230 litų dydžio invalidumo pensiją. 150 litų iškart sumoka už butą, 50 išleidžia būtiniausiems vaistams, tvarsčiams. Maistui belieka tiktai vargani 30 litų. Trisdešimčiai dienų. Paprastesnės aritmetikos, kiek pinigų galima išleisti per vieną dieną, negali būti...
- Kai perskaičiau, kaip dabar maitinami kaliniai, neišlaikiusi ėmiau raudoti, - ne priekaištaudama, o sielodamasi dėl savo bejėgiškumo guodėsi moteris. - Juk jeigu galėčiau - be darbo nesėdėčiau, dirbčiau bet ką. Deja, dabar mano galimybės apribotos iki minimumo...
Nors prastas, nekaloringas maistas, o juo labiau badavimas cukriniu diabetu sergantiems ligoniams tikrų tikriausia pražūtis, Z. Sabiničienė kitos išeities neturi. Pavyzdžiui, apsilankymo dieną pusryčiams ji valgė kopūstų, pietums turėjo dvi bulves ir du mažučius sojos paplotėlius (tokie, Zitos žodžiais tariant, karališki pietūs būna ne kasdien), o vakare žadėjo "pasimėgauti" tiktai raugintais kopūstais ir stikline pieno. Baisiausia, jog tokia priverstinė dieta kasdieninė ir vis ta pati. Dar gerai, kad retkarčiais sušelpia kaimynė - atneša kokį skanesnį kąsnelį, daržovių. Jeigu ne ji - sunkią negalią turinti moteris neturėtų net duonos...
Pensija išleista per vieną dieną
- Šiandien man tragiška diena, - nejaukiai prisipažįsta Z. Sabiničienė. - Šiandien atneš pensiją, o aš žinau, kad iš jos nieko nebeliks. Turiu 460 litų skolos, o dar nemokėta už butą, nepirkti vaistai, visiškai pasibaigė higieninės priemonės... Nebus už ką nusipirkti ir duonos... Galbūt aplinkiniai net neįtaria, kad mano padėtis tokia tragiška. Aš niekad nedejuodavau, gyvenau su šypsena, nors kartais būdavo itin sunku, tačiau dabar jau negaliu šypsotis. Nebegaliu... O juk jeigu valstybė grąžintų pinigus, maždaug 20 000 litų, kurie man priklauso už paveldėtą tėvų žemę, šiandien iš manęs tokių dejonių negirdėtumėte.
Sulaukę padėkos pamiršo...
Zita sakė prieš metus per rajoninį laikraštį pareiškusi padėką seniūnijos darbuotojams, tačiau nuo to laiko toji parama ir baigėsi. Anksčiau kelis kartus per savaitę ateidavo moteris (socialinė darbuotoja), kuri nupirkdavo maisto, sutvarkydavo butą, o dabar jau seniai niekas tokios paramos neteikia. Moteris tikino su ašaromis plaunanti grindis, nes šis darbas jai be galo sunkus... Gaila, kad kartais seniūnijos darbuotojai daugiau dėmesio skiria girtaujančioms šeimoms, pamiršdami ir nematydami tvarkingų, tačiau labai nelaimingų, į sunkią padėtį patekusių savo gyventojų. O juk šios moters butas - vos už kelių šimtų metrų nuo Upninkų seniūnijos...
Kauną paliko skaudančia širdimi
Upninkuose, nuo Jonavos per kelias dešimtis kilometrų nutolusioje gyvenvietėje, Zita apsigyveno 1997 metais. Išsikraustymas iš didmiesčio nebuvo paprastas, sukėlė skaudžių išgyvenimų, tačiau atrodo, jog juos "užkietėjusi" kaunietė jau nugalėjo. Tapusi sunkios nepagydomos ligos auka, iš kuklios invalidumo pensijos ji nepajėgė išlaikyti buto Kalniečių mikrorajone, todėl prieš savo valią buvo priversta ieškotis pigaus gyvenamojo ploto aplinkiniuose rajonuose. Iš pradžių jos žvilgsnis nukrypo Ruklos pusėn, tačiau apsilankiusi šiame ne itin gerą vardą turinčiame miestelyje juo visiškai nusivylė ir ėmė ieškotis kitos vietos. Upninkai moterį sužavėjo savo vaizdingomis apylinkėmis. Įėjusi į butą, apie kurį sužinojo iš skelbimo laikraštyje, ir pažvelgusi pro langą iškart suvokė, jog šis būstas bus jos...
Du kartus tapo našle
Z. Sabiničienė buvo ištekėjusi du kartus, pagimdė tris sūnus ir dvi dukteris. Pirmasis vyras žuvo po vestuvių nepraėjus nė metams. Važiuodamas motociklu jis susidūrė su sunkvežimiu. Nuo stipraus smūgio mirė vietoje. Ši nelaimė įvyko 1965 metų gegužės devintąją, o tų pačių metų birželio antrąją gimė jų sūnus... Po kelerių metų jauna našlė susipažino su kitu vyriškiu, po kiek laiko už jo ištekėjo. Kartu jiedu pragyveno 17 metų. Antrąjį vyrą palaužė gerklų vėžys. Ji vėl tapo vieniša... Baisiausia tai, jog didesniąją dalį už parduotą butą gautų pinigų ji išdalijo vaikams, o dabar iš jų nesulaukia net menkiausios paramos. Ponia Zita su širdgėla prisimena savo 55 metų jubiliejų, į kurį atvyko vaikai, tačiau dabar ją visi apleido. Labiausiai motina besirūpinęs jaunėlis sūnus išvyko uždarbiauti į Vokietiją ir į Lietuvą negrįš iki vasaros. Vyriausioji Žemaitijos kaime gyvenanti dukra supyko ant motinos todėl, kad ši atsisakė gyventi kartu. Kažkodėl dukra nenorėjo suprasti, jog ligotai mamai labai norėjosi ramybės ir nepriklausomybės. Todėl dabar vyresnėlė nei lanko, nei skambina. Kitam sūnui ir dukrai taip pat labiau rūpi savi gyvenimai...
Keturių vaikų motina tapo studente
Zita buvo nepaprastai atkakli moteris. Būdama keturių vaikų motina nusprendė tęsti mokslus. Šią mintį dar gyvas antrasis sutuoktinis parėmė, tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, mažai tikėjosi, jog žmonai pavyks įgyvendinti savo svajonę. Tačiau kai įstojusiųjų į universitetą sąraše pamatė Zitos pavardę, nustebęs pripažino klydęs. Ji buvo priversta mokytis... Zita sėkmingai baigė rusų kalbos ir literatūros specialybę, tačiau mokytoja netapo. Kauno Ekonomikos technikume dėstė stenografiją, mašinraštį... 1995 metais ji pradėjo dirbti Vytauto Didžiojo universitete, Teisės katedroje. Deja, po poros metų buvo priversta palikti mėgstamą darbą dėl ligos - tuomet sirgo cukralige...
Dabar vienintelis Z. Sabiničienės tikslas - susirasti globos namus. Gyventi visų užmirštai ir pasmerktai lėtai mirčiai (kasdien jėgų ir sveikatos vis mažėja) ji jau nebegali...
