Visą šią savaitę miesto žmonėms buvo suteikta proga pasigrožėti menu iš paukščio skrydžio arba iš žiurkių kelio taško. Naujasis savivaldybės pastatas nuo rūsio iki viršaus atvėrė savo duris vienu ypu trokštantiems aplankyti meno galerijas. Atslūgus šiai žmonių bangai naujos eilės susidarė kitame miesto gale – Vilniaus knygų mugėje.
Eilės prie kultūros turi žavesio. Bet drauge tai sukelia ir šiokį tokį erzelį bei irzlumą. „Tik negalvok keltis į 20 aukštą“,- praeidamas patarė pažįstamas, ir kol kas liksiu be aukštojo Andriaus Surgailio meno projekto – nuotraukų „Vilnius nuo stogo“. Nes į liftą aukštyn, perspėjo, teks laukti pusvalandį, žemyn – valandą. Bet buvo daug neskaičiavusių laiko ir pamačiusių iš aukštai ne tiek Surgailio, kiek Artūro Zuoko instaliaciją – intensyvią Vilniaus kaitą.
Menas, apskaičiuotas masėms. Be abejo, šis savivaldybės savireklamos triukas buvo puikus: žmonės ėjo neva meno pažiūrėti, nors iš tiesų – naujojo savivaldybės pastato. Bet susipažino ir su menu. Merija atkreipė dėmesį į menininkus, suteikdama jiems ne tik progą pasieksponuoti, bet ir sukurti precedentą – meno mugę. Tiesa, niekas čia tų paveikslų nė neketino pirkti, tiesiog ėjo ir lipo vis aukštyn ir aukštyn. Tiesa, žodį „menas“ čia reikia sakyti atsargiai. Lankytojai skynėsi kelią pro juvelyriką, videomeną ar tapybą, kurios gausa visos galerijos bandė lankytojus užmušti. Bet akivaizdi galerijų taktika: tapyba iš esmės yra tai, ką dažniausiai žmonės regi savo namų interjeruose. Tad jos buvo visokios ir labai daug. Meno objektų su šypsena – taip pat nemažai. Bet dėl modernaus meno – dailėtyrininkas gali rašyti disertaciją „Modernizmas ir keiksmažodžiai: abipusė koreliacija“. Arba įsivaizduoju Elonos Lubytės tekstą: „Tyliojo modernizmo įtaka gatvės šnektai“. Nes kuo aukščiau, tuo dažniau girdėjosi „Nu, blin, iskusstvo nazyvajetsia...“ Kiti atlaidžiau šypsojosi – menininkai visada būdavo pavažiavusiu stogu. Juk juos ne „Constructus“ statė.
Tačiau narodninkystės idėjos (galime pasitelkti ir vakarietišką, liaudies švietimo pavyzdį) čia suskambėjo visu balsu: juk parodą aplankė ir tie, kurie su menu „santykiauja“ nebent per klaidą įsijungę ne tą TV kanalą. Todėl, įtariu, žiūros taškas iš žiurkių bėgiojimo vietos – automobilių stovėjimo aikštelės,- buvo kur kas patrauklesnis: mašinos yra įvaizdžio dalis, bet jų formos priimtinesnės, ir čia jau galima skirstyti meną į „vyriškąjį“ ir „moteriškąjį“.
Eilės knygų mugėje nustebino: organizatoriai LITEXPO naujame paviljone nesiorientavo į mitinius stulbinančius skaičius, teigiančius, kad mugėje kasmet apsilanko keliasdešimt tūkstančių žmonių. Ne, mugėje vienu metu gali būti lygiai 1223 asmenys. Nes tiek yra vietų rūbinėje. Gali eiti ir su storiausiais kailiniais, bet kamšalynėje užimsi dviejų vietą, o ir šiaip nepatogu. Tad tenka laukti, kol kas išeis iš mugės, kad tu pasislinktum per vieną asmenį prie išsvajoto prizo - rūbinės numeriuko.
Tada pavargusiam po valandos dar teks palaukti, kol tau kavos pripils vienintelis kavos aparatas – kavinėje dar didesnės eilės. O apie rūkančius nekalbėsime – jei savivaldybėje žadamas rūkomasis tik poroje vietų, tai knygų mugėje jį pakeičia viena pilna dūmų patalpa. Ji be ventiliacijos, užtat gaisro signalizacija (jei tokia buvo) išjungta.
Knygų mugė taip pat seka narodninkystės idėja: per pinigus priartinti žmogų prie knygos. T.y. per pigesnes knygas (iš esmės – iš anksčiau sukurtas mitas, nes tokių čia tik keletas). Prie knygų autorių niekas labai nesibūriuoja, o didžiausias minias pirmą dieną sutraukė namų ar ūkio kalendoriai, žurnalai moterims ir abejotinos meninės prabos knygas leidžiančios leidyklos.
Tačiau ties šiais įvykiais minuso ženklo jokiu būdu negalima dėti. Vilniaus knygų mugė, prieš porą metų frankfurtietiško šurmulio pakelta į aukštesnę kategoriją (taip pat ir finansų prasme), mūsų šaliai reiškia tai, ką Prancūzijai - Kanų kino festivalis. Tauta skaito, ir Bradburry romano „451? pagal Farenheitą“ situacija mums dar negresia. Tauta gal net ims domėtis vaizduojamuoju menu (nors visgi tai – labai abejotina). Akcijos puikios, bet nereikia lengva ranka leisti, kad tęstųsi koketavimas ne tik su tauta, bet ir su menu. Tad tenka dar gerai pagalvoti, kaip pasirūpinti, kad skaitanti ar žiūrinti tauta jaustųsi šiose „mokyklose“ patogiai ir šio to išmoktų. Ir ne dukart per metus.
