Vien legendos bepasakoja apie tarybinių laikų aliuką. Man jo paragauti jau neteko. Sako, daug nepraradau. Esą perkant “Žigulinį” reikėdavo jį pavartyti prieš šviesą - ar nepasitaikys kokia nuskendusi pelytė. “Mūsų laikų” alūs prasidėjo bene Utenos “bravoro” ekspansija į rinką. 1992-1993 m. alus buvo pilstomas į tokius mažus gražius butelius. Paskui atėjo legendiniai “Švyturio” laikai.
Jie tęsiasi iki šiol. Alaus išgeriam daug. Ir ne vien mes. Bekeliaujant po Europą nėra geresnės temos, tinkančios ir pašnekovams su aukštuoju, ir proletariatui. Nors pastarasis linkęs daugiau gerti ir mažiau šnekėti.
Pradėkim nuo gimtinės. Deja, bet “Švyturio ekstra” tebelieka vienintelis alus, kurio paragavęs pritariamai palinguoji galva ir kurį tebegali atskirti pagal skonį. Kartais net apmaudu. Kita vertus, klaipėdiečiai gal jau užmigo ant laurų ir Utena tuoj juos pavis - kai kurie tenykščiai alūs geriasi visai neprastai. Na, o tada lieka jau visokia “Tauro”, “Kalnapilio”, “Ragučio” ar “Rinkuškių” egzotika, kurią derėtų palikti individualiam skoniui ir pasirinkimui.
Europiniame kontekste svarbu apie lietuvišką alų pasakyti du dalykus. Pirma, visa tai, kas yra daugiau nei 7 laipsnių, dažniausiai yra baisus rašalas, kurio geriausia net į rankas neimti. Biržiečiai tegu neįsižeidžia - moderniomis technologijomis gaminami jų neva tradiciniai alūs, deja, maža bendro su ta tradicija beturi. Antra, viskas, kas yra iki 5 laipsnių, Europos kontekste atrodo visai neprastai. Pagrindinė visų varyklų nuodėmė bene ta, kad norėdami pagaminti gėrimo kuo daugiau, užgazuoja alų - vis dažniau nutinka, kad vietoj “Švyturio” gauni bokalą limonado.
Guodžia tai, kad didžiuma kaimyninės Lenkijos alų yra tokie “šamarliakai”, kad lietuviški “Rinkuškiai” ima atrodyti visai padoriai. Nepirkit nei “EB”, nei “Žyviec”! Ką apie tą alų kalba čekai, geriau nė neklauskit. “Alus? - sako. - Lenkų alus? Tas tirpalas?” Teisybės dėlei vis dėlto pasakykime, kad galima ir Lenkijoje atsigerti gero daikto. Tik teks paieškoti. Pvz., Gdanske pilstomas “Heweliusz” vertas “grieko”.
Alaus rojus, žinoma, yra Čekija. Keista - iki jos visai netoli ir lietuviai numynė jau bene visų Čekijos miestų slenksčius, o vis dar mažai žmonių žino, koks yra tikras čekiškas alus ir kaip jis geriamas. Te žinantieji neįsižeis.
Čekai alų skirsto ne pagal stiprumą, o pagal brandinimo laiką ir cukraus kiekį. Padoriai išbrandintas alus vadinasi “ležak”. Būna šviesus (“svetly”) arba tamsus (“tmavy”). Cukraus kiekį nurodo specifiniai laipsniai - vadinamoji “desitka” (dešimtukė) ir “dvanactka” (dvylikiukė). Kiek retesnė yra “čtrnactka”. Didėjant salyklo laipsniams, alkoholio irgi daugėja: dešimtukė turi 3,8 laipsnio, dvylikiukė - apie 4,2, keturiolikinis alus - daugiau nei penkis. Pasiūlyti čekui kokio 7 ar 9 laipsnių birzgalo - jau įžeidimas.
Legendinis Pilzeno “Pilsner Urquell” atitinka idealaus čekiško alaus formulę: “svetly ležak, dvanactka”. Čia jau peršasi pirma išvada: lietuvių alūs, net ir tie iki 5 laipsnių, yra per stiprūs. “Švyturio ekstra” tik vargiai telpa į idealaus alaus formulę.
Nors šaunusis kareivis Šveikas (ir visi čekai) teigia, kad tikras alus tegali būti “dvanactka”, iš tiesų visi dažniausiai geria dešimkes. Nepaisant Šveiko nuomonės, man labiausiai prie širdies yra čekų dešimkės. Jų galima išgerti 6-7 ir vis dar nesukiaulėti. Po trečios dvylikiukės padoriam žmogui laikas kilti namo - o kiek pakalbėsi prie trijų bokalų?
Daug lietuvių mano, kad alų reikia gerti vienu mauku. Netiesa. Čekijoje alus geriamas mažais gurkšniais, neskubant, panašiai kaip vynas. Mat čekams tai ne būdas nusilakti, o proga širdingai pasikalbėti. Kad akyse ne tavaruotų, bet būtų šviesų. Kai kuriems lietuviams tai nepasiekiamos alaus kultūros aukštumos. Bet protingų žmonių, ačiū Dievui, daugėja.
Varyklų Čekijoje yra daug. Be legendinio Pilzeno, puikius alus verda tokios alaus daryklos kaip “Gambrinus”, “Velkopopovisky Kozel”, “Litovel”, “Černa hora”. Tai vis didieji, o kiekvienas save gerbiantis miestelis turi dar ir vietinę alaus varyklą. Daug apie alaus kultūrą Čekijoje sako faktas, kad valstybė dotuoja mažas daryklas kaip kultūros paveldą!
Taip priėjome pagrindinį dalyką, skiriantį Lietuvos alų nuo čekiško: Šveiko palikuoniai jį geria kur kas pigiau nei mes. Vidutinė didelio bokalo kaina Čekijoje (bet ne Prahoje!) yra apie 2 Lt. Pigiausia mano išgerta dešimkė kainavo 1,4 Lt. Ir tai ne kokioje skylėje, o labai padorioje “hospodoje”. Jau kartais vien dėl šito norisi pasivažinėti iki Čekijos ir atgal. Į akis krinta ne tik alaus skonio bei kainos skirtumas Čekijoje ir Lietuvoje, bet ir barų gausybė. Bent Vilnius čia atrodo visai prastai. Ilgai tenka sukti galvą, kur galima padoriai, nebrangiai ir skaniai atsigerti alaus. Tai visiškai nežinoma problema kokiame Brno. Ilgiausias kelias iš taško A į tašką B, kurį tenka įveikti einant alaus, yra ne didesnis nei 300 metrų.
Sudėjus alaus skonį, kokybę ir kainą, Čekija įgauna vis daugiau alaus rojaus bruožų...
