Važiuojant “Kautros” autobusu iš Vilniaus į Vieną, pakeliui sustojama Krokuvoje ir Brno. Lenkijos mieste net ir gūdžią naktį visada laukia bent keli keleiviai, o Brno dažnai tenka išlipti vienam. Nedaugelis žino, kad taip galima sutaupyti: perki bilietą iki Brno, o iš ten važiuoji čekų autobusais iki Vienos. Išeina 50 Lt pigiau nei važiuoti tiesiai.
Užtat į lietuvį, kertantį Šengeno sieną čekų autobusu, austrų pasienio kontrolė žiūri įtariau: “Ko tas tipas baladojasi po svetimas šalis?” Rinkitės patys.
Brno išlipu ne taupyti. Čia dirbu. Ir visai neliūdžiu, laukdamas “Kautros” autobuso vienas. Brno ramus miestas. Kiek mažesnis už Kauną, bet Čekijoje kur kas reikšmingesnis nei Kaunas Lietuvoje. Čia daug gero alaus ir pigus maistas. Yra puikus universitetas. Visai nėra geros degtinės ir beveik nėra lietuvių. Užtat yra Baltistikos studijų centras, kuriame ir dėstau.
Išskyrus savo pasikviestus draugus, lietuvių Brno buvau sutikęs du kartus. Pirmą kartą užlipęs pasižvalgyti nuo miesto rotušės bokšto staiga atsidūriau labai linksmų ir plepių gimnazistų kompanijoje. Lietuviai. Ekskursija. Manydami, kad niekas čia jų nesupranta, keikėsi pavyzdine nekontroliuojamų paauglių kalba. Pasijutau lyg savo mokyklos “brolkampyje”, kuriame buvo privalu “dėti triaukščiais” ir rūkyti. Ten manęs ilgai nepriėmė, nes keiktis mokėjau, o rūkyti - ne. Bet tuščia tos sveikatos. Gimnazistai džiaugėsi miesto panorama: eik tu na, nu tu kū, nu blia! Nutariau paauglių nekalbinti.
Antrą kartą sutikau lietuvių Brno autobusų stotyje. (“Kautros” neoplanų ne visada tenka laukti vienam.) Buvo penkiese, atrodė įtartini ir turėjo daug didelių krepšių. Jų nutariau irgi nekalbinti. Gerai padariau, nes kalbos turėta ir be manęs. Kai nugirdau, apie ką šnekamasi, pagalvojau: “Bus šakės” ir susimąsčiau, ar nevertėtų pakeisti išvykimo datos. Datos nepakeičiau, šakių irgi nebuvo, bet patarimą nekalbinti pirmo sutikto lietuvio, regis, reikėtų įtraukti į kelionių vadovus.
“Žvirblį ir lietuvį sutiksi visur”. Kai pirmą kartą išgirdau šį posakį, kažkodėl tariau jį didžiuodamasis. Tarsi “būti visur” būtų garbingiausias tautos bruožas. Bet posakis skelbia banalią tiesą - visi tie veidai ir tipai, kuriuos sutinki Vilniaus ar Kauno stotyse, šmėžuoja ir kituose pasaulio miestuose. Prie mokamų Kauno stoties tualetų kažkodėl neima noras kalbinti lietuvių. Ir nestebina jokie na, kū, blia. Kodėl tad besiklausant viso šito Brno ima kartėlis?
Keliauja visi - ir padorieji, ir niekšai. Bet tai neguodžia. Velniai rautų, kaip bjauru sutikti lietuvių vagis Brno stotyje! Tad neliūdžiu laukdamas “Kautros” neoplanų pats. Gaila, žinoma, kad retai tesutinki padoresnį keliauninką, tačiau stoviniuodamas prie autobusų aikštelės Nr. 23 vienas bent žinai, kad lietuviai šįkart, regis, nieko neapvogė.
Nusivylusį savo tautiečiais keliauninką gali paguosti du dalykai. Čekiškas alus ir mintis, kad kitos tautos vagia dar daugiau. Apšauti lenkus būtų sudėtinga. O tikroji Čekijos specifika yra ukrainiečių ir baltarusių “turistai”. Jeigu jūs skubate, tai didžiausia bėda yra pasienyje prieš jus stovintis ukrainiečių autobusas. Be 3 valandų nepajudėsite. Čia jau ateina lietuvių eilė pasijusti kultūriškai aukštesne tauta. Kita vertus, jei iš Brno lietuvių vagys ims kursuoti reguliariai, neilgai trukus galime nusmukti į žemesnį žaidimo lygį. Todėl sakau sau: Brno yra ramus miestas - nepirkite bilietų iki jo, lietuviai. Padoriuosius bus galima pasikviesti atskirai, o vagys tegu keliauja pro šalį. Brno ramus miestas.
