Austrija, Vienos universitetas: prof. Averincevas, pasaulinės šlovės mokslininkas, skaito paskaitą apie Dostojevskį. Po kurio laiko į klasę įkepėstuoja mergina: rankoje - picos ketvirtis. Prasibrauna iki laisvo suolo, pasideda ant stalo picą, greta pasistato butelį sveikatingosios “Kombucha” arbatos, užkimštą madingu čiulptuku, tyliai atsirūgsta ir panyra į paslaptingą rusų literatūros pasaulį.
Vakaruose nieko nebestebina tokie vaizdai. Žmonės valgo ką nori, kada nori ir kur nori. Niekas nesistebi gatvėje sumuštinį kramsnojančiu praeiviu. Universiteto dėstytojai seniai susitaikė su studentų įpročiu užkąsti paskaitose.
Viešas valgymas - gana įdomus reiškinys, turintis savitą istoriją. Kiekvienoje kultūroje egzistuoja nerašytos taisyklės, reglamentuojančios, kur ir kada dera valgyti, o kur ir kada - ne. Mes ramiai pietaujame savo valgomuosiuose, bet kažin ar drįstume užeiti su mėsainiu rankoje į bažnyčią. Tad į paskaitą įkepėstuojanti studentė su pica burnoje - nėra savaime suprantamas kultūros reiškinys.
Dar neseniai profesorius būtų galėjęs tokią studentę išvaryti iš auditorijos, o ši vargiai būtų drįsusi protestuoti. Tačiau laikai keičiasi. Šiandien profesorius gali tik prašyti, kad studentai nevalgytų jo paskaitose, bet neturi teisės išvaryti už tai iš auditorijos.
Požiūriai šiuo klausimu yra prieštaringi. Žmogaus laisvių gynėjams tai puiki proga pakalbėti apie tai, kaip laisvai formuojasi jaunimas Vakaruose. Ten esą jau atsikratyta nereikalingų draudimų ir į viską žiūrima “natūraliai”. Jaunuolis ar jaunuolė valgo, kai išalksta, neturi jokių kompleksų, anoreksijų ir kitų negerybių.
Kitiems pica ant stalo universiteto auditorijoje kelia pyktį. Tai dažniausiai konservatyvių pažiūrų žmonės, kuriems akademinė erdvė yra tokia pat šventa kaip, pavyzdžiui, bažnyčia. Valgymas paskaitose, jų požiūriu, žemina universitetą ir jo dėstytojus.
Taigi mūsų akyse kinta dar viena viešo gyvenimo norma. Kuri pusė teisi šiame ginče?
Viena vertus, tai nuosekli demokratijos plėtra visuomenėje: turiu teisę valgyti, jei esu alkanas, ir ta teisė yra svarbesnė už nerašytą pagarbą kažkokiai akademinei erdvei. Demokratija kaip tik todėl yra didelė vertybė, kad griauna įsisenėjusias netinkamas normas. Dar neseniai daug kam atrodė savaime suprantama, kad moterys neturi teisės dalyvauti rinkimuose. Buvo savaime suprantama, kad raganas reikia deginti. Kad reikia retkarčiais pamušti nuosavą vaiką ir kiek dažniau žmoną. Šiuo požiūriu Vakarų visuomenė tikrai pažengė pirmyn. Tiesą sakant, Averincevo paskaitoje užkandžiaujanti studentė nenorėjo nieko įžeisi: ji tiesiog nežinojo “savaime suprantamo” nerašyto draudimo.
Kita vertus, konservatorių pagarba akademinei erdvei daug kam tebėra savaime suprantamas dalykas. Universiteto visuomeninis autoritetas irgi yra didelė vertybė, kuriai reikia rodyti deramą pagarbą. Vis daugiau žmonių skundžiasi, kad aukštosios mokyklos tampa vaikų darželiais, kuriuose svarbu ne tik išmokyti vaiką skaityti ar rašyti, bet ir laiku pasodinti ant puoduko. Studentėliai, kramsnojantys savo picas paskaitose, atrodo baisiai infantilūs. Dingsta noras jiems aiškinti sudėtingesnius dalykus, bet labai norisi tarti - Petriuk, ar nusisiusiojęs nukratei pimpeliuką? Infantilumą dar labiau pabrėžia tie neįmanomi čiulptukai, su kuriais vis dažniau parduodamas mineralinis vanduo bei gaivieji gėrimai.
Bene liberaliausia “valgymo laisvė” gyvuoja Čekijoje: čia dauguma studentų atrodo taip, tarsi būtų kelioms dienoms išsiruošę į kalnus, o ne į universitetą. Patogūs sportbačiai, sportinės striukės, turistinės kuprinės su įspūdinga sumuštinių atsarga ir gėrimų buteliai su čiulptukais. Manding, čia minėtą demokratinę mintį apie teisę malšinti alkį bet kur ir bet kada remia dar ir ekonominiai sumetimai: aš esu alkanas, “sumuštiakai” yra pigūs, ir man nusispjaut, ką jūs apie tai manote.
Panašiai atrodo Vokietijoje ir Austrijoje. Skirtumas tas, kad čia studentai nesineša maisto iš namų, bet perka jį greito maisto užkandinėse. Ypač populiari pica ir gatavi sumuštiniai. Keisčiausia, kad kimšdami tą sausą maistą žmonės rūpinasi jį sveikai užgerti - vis populiaresnės darosi visokios stebuklingos arbatos, pieno produktai su sveikatingomis superbakterijomis ir, žinoma, legendinis Alpių limonadas “Almdudler”.
Lietuva šiame kontekste atrodo palyginti konservatyvi. Dar neteko matyti mėsainių paskaitose. Bet ilgai laukti, matyt, neteks. Vis dėlto mano patirtis rodo, kad lietuviai nenoriai valgo viešoje erdvėje (išskyrus restoranus ir kavines). O jei išsitraukia sumuštinį, tai sukramto kur nors kampe susigūžę, kad niekas nematytų. Valgyti sumuštinius kitiems matant yra kažkaip nejauku, net gėda. Gal čia veikia kokie socialiniai kompleksai - neva, tik paskutiniai plikšiai tepasi sumuštinius namie? O gal čia kokie tolimi “šlėktiškosios kultūros” aidai - nors ir namus praskolinti tektų, bet niekas nepasakys, kad valgau prastame restorane?
Nežinau, ar mano patirtis reprezentatyvi. Bet mūsų krašte senieji tabu, regis, tebeveikia. Įdomu, kaip reaguotų studentai, jeigu koks dėstytojas norėtų juos išvaryti iš auditorijos už atsineštą picą? Realu, kad tai baigtųsi teismu, kurį noriai aprašytų “Vakaro žinios”. Jei lyginame su situacija Vakaruose, aiškiai matyti, jog akademinė erdvė Lietuvoje tebeturi savo senąjį, pagarba ar net baime grindžiamą autoritetą, bet jis akivaizdžiai nyksta. Ryt poryt studentai ir studentės mokysis jau iš kečupu suteptų konspektų.
