Praėjusią savaitę Vyriausybės darbo grupė, sudaryta spręsti Lietuvos kamerinio orkestro muzikantų ir jo buvusio vadovo Sauliaus Sondeckio konfliktą, savo išvadose pasiūlė orkestrą grąžinti į Lietuvos nacionalinę filharmoniją. Taip pat palinkėta nepamiršti ir orkestrui dirigavusio Sauliaus Sondeckio meninio patyrimo bei remti jo kūrybines iniciatyvas. Tokiu mandagiu sprendimu lyg ir baigėsi daugiau nei mėnesį trukusi istorija.
Bet įdomiau būtų pažiūrėti į ją nebe biurokratinių detalių vaizdais, o iš toliau. Ar tai nebuvo gan tradiciška, būdinga mūsų laikams ir kraštams istorija, kurios paskutinė gan trumpa užuomazga ir atomazga buvo tik taškas ilgame kūrybos kelyje? Jeigu taškas.
Visa tai man priminė Istvano Szabo filmą “Iš dviejų pusių” (sunkiai išverčiamas “Taking Sides”), kuriame nagrinėjamas denacifikacijos laikotarpis Leipcige, kai į miestą atvyksta amerikietis majoras Arnoldas tirti garsaus dirigento Wilhelmo Furtwänglerio bylą. Žmogaus, nacistinės Vokietijos laikotarpiu vadovavusio Berlyno filharmonijos orkestrui, Berlyno operai, Bairoito festivaliui. Ir tuo pačiu metu - naiviu amerikiečio žvilgsniu - atsisakiusio emigruoti, nors siūlė visi garsiausi pasaulio orkestrai, ir garsinusio nacistinės Vokietijos meną (tiksliau - atstovavusio nacistinei Vokietijai), grojusio per Hitlerio gimtadienį ir padavusio (arba ne, tvirtina kiti, nes dešinėje laikė batutą) jam ranką. Furtwängleris kaltinimų nesupranta: jam rūpėjęs tik menas, jam buvę nesvarbu, kur groti, jam rūpėjo tik Beethovenas, Wagneris, Hindemithas.
Bet jam, atrėžia amerikietis, buvo svarbu ir vardas: vienas jo kritikas, ėmęs liaupsinti kylantį dirigentą, neūžaugą Herbertą, kaip jį vadino Furtwängleris, buvo rytojaus dieną pasiųstas į karą, tiesiai į Stalingrado mėsmalę. Negrįžo. Furtwänglerio orkestre grojo žydai, bet grojo naciams, siunčiantiems jų giminaičius į Aušvicą. Akivaizdu, majoras “neįsikerta”: juk tokia buvusi realybė, kurios nebuvo įmanoma pakeisti, o juk menui nesvarbu, kur jis gimsta, kur grojamas. Reikėjo prisitaikyti ir jeigu aš buvau asmeninėje Goebbelso globoj, sako Furtwängleris, tai ne mano, o jo problema. Tokio prisitaikymo niekad nesupras dangaus ir Dekalogo principais besivadovaujantis amerikietis.
Detalių paralelių nebrėžiu, nors, spėju, dirigentai visur yra panašūs - ir ne vien šiokiu tokiu despotiškumu dvelkiančia batuta. Tik galima pagalvoti, kaip pas mus būtų vykusi desovietizacija. Panašu į raganų medžioklę, bet reikėtų tokio majoro Arnoldo, kuris vis dėlto įspraustų aplinkybes į principų rėmą. Nes “prisitaikymas” yra toks aptakus žodis, kad dabar visi, vogę dešras iš cechų, tampa rezistentais. Visiškai pamiršdami “vogti” reikšmę.
Panašiu naivumu šiandien skamba ir Sauliaus Sondeckio pareiškimai, kad anuomet jo virtuoziškasis orkestras garsino užsieniuose Lietuvą. Tik detalės: garsino, jei užsieniu vadinsime visą Sovietų Sąjungą. Kitam užsieniui visada visi menininkai buvo ne iš Lietuvos, o iš Sovietų Sąjungos arba, dar supaprastinant, Rusijos. Lietuvą žinodavo vienas iš tūkstančio. Menas lygiai taip pat susiplakdavo su politika ir, deja, tarnaudavo jai, kad ir koks grynasis (jeigu tik ne rezistencinis) būtų buvęs.
Ar šiandien menas yra kitoks? Ne, jis tik savanoriškai išvirto į politiką. Užsidirbtas, laurais ir nuopelnais užsitarnautas vardas leidžia toliau veikti politikos linkme. Kiek sykių šiauštasi prieš Kultūros ministeriją, ypač prieš anuometinį ministrą Gintautą Kėvišą, bandyta jį boikotuoti aukščiausiu lygiu - kreipiantis į Algirdą Brazauską, pasitelkiant spaudą, rengiant spaudos konferencijas. Už Vytautą Balčiūną, prieš kitą dirigentą. Pastarieji treji ketveri muzikos metai buvo ištisai susiję su Sondeckio demaršais, protestais, patetiškais atsitraukimais ir tyliais sugrįžimais. Bruožas vienas - ginti sena prieš nauja, prieš kaitą (nesvarstau kokybės, “nauja” nebūtinai “gera”). Po to inicijuotas visos Nacionalinės filharmonijos reorganizavimas. Jau tada nebuvo sunku nuspėti, kam - kad Kamerinis orkestras įgytų nacionalinio statusą. Įgyta ir staiga sustota. Galbūt su pinigais neapsižiūrėta, nors dirigentai paprastai natų nepraleidžia. Dar vienas būdingas jų bruožas - jie nori diriguoti viskam. Ir pasiteisinimui - laukę svarbūs koncertai, rūpėjęs tik menas.
Čia - jeigu tai priimsime už teisybę - prisimena kitas Szabo filmas, “Pasitinkant Venerą” (“Meeting Venus”). Vengrų (t.y. Rytų Europos) dirigentas atvyksta į Paryžiaus operą diriguoti “Tanhoizerį”. Ir repeticijoje, per didžiausią pakilimą bei įsijautimą, staiga visų muzikantų laikrodžiai ima pypsėti ir jie išeina iš salės. “Pietūs, - paaiškina “rytiečiui”. - O jei šiaušiesi, kalbėsiesi su profsąjungomis”. Taip menas susitinka su darbo sąlygomis bei reikalavimais ir galima būtų suvokti, kad iš natų sotus nebūsi. Bent algą savame orkestre dirbantiems galima buvo duoti? - juk jie suteikė tokius pasitikėjimo kreditus palikdami Filharmoniją.
Bet sunku užleisti pozicijas, kurios buvo tvirtos tiek laiko, iš esmės - didžiulę sovietmečio dalį, kada buvo galima “garsinti Lietuvą”. Ir ne apie meną čia šneka, o apie šiandienos spekuliacijas. Nesuvokimą, tiksliau, nenorą suvokti, kad Palangos “Nakties serenados” negali būti amžinos, ateina kiti su kitomis profsąjungomis ir savais reikalavimais. Naujais, nes kita, nauja santvarka ir, tikėsimės, nauji klausytojai.
Kamerinio orkestro muzikantų surašytas raštas ministerijai - tai paprasčiausiai žmogiškų pageidavimų normaliai dirbti ir gauti už tai atlygį suma. Ką dabar akcentuoja kita, “grynųjų” menininkų pusė? Viso to išviešinimą laikraščiuose (tarsi “nacionalinis” reikštų “privatus”) kaip vardo suteršimą. Renomė, garbė - kaip gyvenimo pagrindas. Prizų, iškiliausių apdovanojimų sekcija. Menas iš didžiosios raidės. Ir tarsi kitoje pusėje atsidūrę - žmogus, dėmesys jam, menininko sielos klausa. Abstrakcija versus konkretybė.
Nenagrinėsime egocentrizmo. Tai jau privatu, be to, senoji santvarka, jei galime tik jai viską suversti, uoliai mokė rūpintis savimi. Gauti butą, mašiną, nešti dešras (vos neparašiau - natas), puošti lizdą. Kartu - vadovui pavaldinių buitis ir jie patys buvo pašalyje, jis rūpinosi tik tomis natomis. Viskuo kitkuo - filharmonijos, goskoncertai, ministerijos. Šiandien vadovo funkcijos pasikeitė, o jį dar imasi kuruoti - ir kol kas dar mažai - kažkokios nesuprantamos profsąjungos. Asmeninė pavadinių iniciatyva. O tai reiškia maištą laive. Disharmoniją. Išardomą fluxus pianiną.
Nepritarimas tam, priešinimasis, netolerancija yra ne tiek charakterio bruožas, kiek paprasčiausias savų tvirtovių, kolonizuotų žemių gynimas. Tai šiandien randama kiekvienoje meno srityje, įvairiausiose komisijose, premijų dalybose. Aršiai, lobistiškai ar įžūliai atvirai kovojant dėl savęs, pažįstamo, kartos. Derantis ar terorizuojant “juk vis tiek šiandien dar aš poste”. Užleisti žemes sunku, kaip prancūzams nešdintis iš Indokinijos, ypač jei visą gyvenimą buvai pripratęs eiti pro Triumfo arką. Bet, jei rūpi vardas ir renomė, įmanoma. Jei esi girdėjęs posakį pantha rei ir šįkart neprieštarauji jam.
