Statistikos žinios galėtų atrodyti liūdnos: žiūrovų kine vis mažiau. Užtat daugėja teatro, muziejų, bibliotekų lankytojų. Kaip atrodo šie sausi skaičiai ir ką su jais galima būtų veikti?
Vaizdelis iš kokių 1994 metų: išgėręs vyras troleibuse nužvelgia pasipuošusią moterį ir sako draugeliui: “Matyt, eina iš teatro”. Balse lyg priešiškumas kitai klasei, lyg ir liūdesys, automatiškai save nurašant “nekultūringam” ir jau niekaip jai neprilygsiančiam sluoksniui. Ir ši gyvenimo ištrauka, keista, man primena situaciją šiandien: sluoksniavimąsi.
Statistikos departamento duomenimis, pernai muziejus aplankė 13 000 daugiau nei 2002 m. Teatruose apsilankė (nesvarbu, kiek išėjo po pirmo veiksmo) 818 000 žiūrovų, arba kas ketvirtas Lietuvos gyventojas. Per metus žiūrovų vien valstybiniuose teatruose padaugėjo 21 000. O kur dar nevalstybiniai “Keistuoliai”, Oskaro Koršunovo, Anželikos Cholinos ir kiti teatrai! Beje, keista, kad jie nepatenka į statistikos taikinius.
Užtat kino salių skaičius 2003 m., palyginti su 2002-aisiais, išaugo nuo 79 iki 83, tačiau apsilankančiųjų kine sumažėjo lygiai puse milijono - nuo 1,9 mln. 2002 metais iki 1,4 mln. 2003 metais. Panašu, kad ir šįmet skaičius nelabai keisis: kol kas per pusmetį kino teatruose apsilankė daugiau nei 700 000 žmonių. Visa kita priklausys tik nuo filmų.
Ar čia galima būtų įžvelgti tam tikras tendencijas?
Akivaizdu, kad kino salių gausėjimas neatperka noro leisti pinigus, ypač kai bilietai ima brangti, o kino centruose pasiekė ribinį lygį - iki 18 Lt ne VIP’ams. Tuščios kino salės primena pastatytus, bet nelabai reikalingus biurų pastatus - modernu, bet tuščia. O kai kurie teatrai savo bilietų kainomis jau beveik dvigubai atsilieka nuo kino demonstruotojų ir jų suvokiamo gyvenimo lygio.
Tačiau pavojaus signalų jungti neverta. Ir veikiau čia įžvelgčiau atvirkščią, visai optimistiškai nuteikiančią reikalo pusę, kurią ir galima būtų pavadinti lūžiu.
Kino lankytojų mažėjimą galima būtų interpretuoti kaip holivudinės ar šiaip prastos kramtomosios gumos akims “atsivalgymą”. Į 2004 m. filmų dešimtuką įeina ir ne toks grynai holivudinis kūrinys kaip “Haris Poteris ir Azkabano kalinys” ar visai tėvyninis “Vienui vieni” (prirašykime dalį lankomumo vaikų kinui bei patriotizmui), dvidešimtuke bus “Baseinas”, “Nužudyti Bilą 2”, o dar kitame dešimtuke bus ir “Mano gyvenimo žuvis”, ir “Pasiklydę vertime”, ir “21 gramas”.
Viskas dar įdomiau klostytųsi, jei atsižvelgtume į bilietų kainas, - populiarumą kaip norą pamatyti, mano nuomone, gerokai koreguotų vyresnių klasių moksleiviai ir studentija, išrankesnė, bet kartais nelabai galinti mokėti didesnių sumų. Pirmu atveju galėtume turėti “Galiu, bet nenoriu (neįdomu)”, antru - “Noriu, bet negaliu”.
Tačiau tai, kad žiūrovų daugėja teatruose, o mažėja kine, tai, kad žmonės noriau renkasi muziejus, man ir sufleruoja apie tą vaizdelį troleibuse. Tenka prisiminti, kad teatrai ir muziejai tradicinėje žmonių mąstysenoje yra tos “tikrosios” kultūros įstaigos, jos yra pati kultūra. O kinas paliekamas daugiau laisvalaikiui. Teatrai ir muziejai sugrįžta į ankstesnę vietą žmonių galvose - apsikultūrinimo. Kino ekranas atsistoja greta televizoriaus ir kompiuterio. Ir visa tai sufleruoja apie bendrą kultūros įstaigų konkurenciją, kuri, anksčiau daugelis buvo įsitikinę, neegzistuoja: lankantys teatrus nelanko kino, treti domisi tik muziejais. Vadinasi, yra ir bendra visam kam piniginė, laikas, interesai. Jeigu leisti - geriau tikram daiktui. Scenoje bent aktoriai tikri, kaip ir muziejų daiktai.
Tačiau laidoti kino arba kino žmonėms rungtis tik su teatrais ir muziejais nebūtina. Pirmiausia reikėtų susigrumti su savimi. Galima būtų pažiūrėti, ar šis lūžis nereiškia ir to minėtojo “atsivalgymo”, dėl kurio kinas vėl grįžta į laisvalaikio, bet beveik be meno, sritį. Pažvelgti į kino filmų lankomumą ir palyginti juos, sakykime, su netikėtai tapusiais populiariausiais pusmečio įvykiais.
Per visą Lietuvą prakeliavęs ir į mažesnius miestelius užsukęs “Trispalvis kinas” surinko apie 15 000 žiūrovų. “Vilniaus pavasaris” - 5 000, “Kino pavasaris” - 28 000 (įdomu palyginti - tarptautiniame Maskvos kino festivalyje apsilankė 30 000 žmonių!). Kiek eilinio repertuaro kino filmų surinko tiek žiūrovų? Pirmąjį 2004 m. penketą iki birželio pabaigia “Kristaus kančia” - jį aplankė 37 000 per du mėnesius, filmas rodytas 4 kopijomis. Po jo eina “Van Helsingas” - tik 20 000 su penkiomis kopijomis per mėnesį.
Manau, tendencijos aiškios. Tik spėlioti belieka, kiek žmonių apsilankytų normaliai rodomuose Europos ar Rytų šalių filmuose, kiek žiūrovų užsikabintų už gera informacija ir reklama palydėtų lietuviškų filmų. Ir kaip pasikeistų bendri domėjimosi kultūra skaičiai. Festivaliniai ir “nukrypusių nuo standarto” filmų skaičiai akivaizdžiai trimituoja: ekrano menui žiūrovų pakanka, tik to meno trūksta. Ir platintojams, ir kino teatrų vadovams jau negalima išsisukinėti ir grįsti savo darbo iš esmės melaginga formule “Rodome, ko nori žiūrovas”. Pirmiausia jiems patiems reikėtų atidžiau pažiūrėti į tą žiūrovą ir gerokai nustebti, pamačius, kaip per keletą metų jis pasikeitė.
