Šakių rajono Kubilėlių kaimo gyventojas Romas K. (43 m.), sumanęs išvyti iš palėpės tarpusienio netoli dūmtraukio įsikūrusias bites, atsidūrė ligoninėje. Įniršusios bitės, gindamos savo lizdą, taip sugėlė Romą, kad šis griuvo be sąmonės. Baisiausia buvo tai, kad atvykę Šakių greitosios medikai irgi buvo sugelti ir niekaip negalėjo patekti į namo vidų. Tik priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos darbuotojai vandens srove numalšino įsiutusias bites ir taip išgelbėjo Romo gyvybę. Jis buvo paguldytas į ligoninę, nes yra alergiškas bičių įgėlimui.
Vapsvos, bitės, skruzdės gelia žmones nuo senų senovės. Normaliai nuo bitės įgėlimo oda šiek tiek parausta, patinsta ir tai po kelių dienų praeina savaime. Tačiau jeigu nuo vabzdžių nuodų prasideda alergija, atsiranda rimti negalavimai - svaigsta galva, tinsta veidas, kaklas, sunkėja kvėpavimas. Medikai visus šiuos simptomus vertina kaip anafilaksinį šoką. Tai yra ūmi gyvybei pavojinga būsena, kuri gali baigtis klinikine mirtimi.
Nustatyta, jog maždaug dešimtadalis visų žmonių labai alergiški vabzdžių nuodams. Įdomu tai, jog dalis tokių alergiškųjų smarkiai reaguoja tik į bitės, dalis - į vapsvos nuodus, na o patys nelaimingiausieji tinsta net ir nuo uodo seilių. Kartą kilus alerginei reakcijai, to žmogaus imuninė sistema įsijautrina, kraujyje prisigamina antikūnų, kurie lyg sargai cirkuliuoja laukdami antigeno - vabzdžio nuodų. Kitą kartą, net ir po daugelio metų, įgėlus tam pačiam vabzdžiui, antikūnai akimirksniu atpažįsta nuodus ir labai suaktyvėję, sukelia alerginę reakciją. Pasak bitininkų, kartais vabzdžių sugeltas žmogus taip ištinsta, kad bemat nušaudo marškinių sagos. Rimtesniu atveju ištinka sunkus bronchinės astmos priepuolis arba anafilaksinis šokas - žmogus taip tinsta ir dūsta, jog skubiai nesuleidus antihistamininių vaistų gali mirti. Universitete būsimiesiems terapeutams dėstytojai pasakoja, kaip prieš daugelį metų Lietuvoje per varžybas vienas dviratininkas važiuodamas įkvėpė vapsvą ar bitę ir ši įgėlė į gomurį. Gerklos taip sutino, jog dviratininkas krito ir uždusęs mirė.
Todėl kiekvienas, kuriam nustatyta alergija bičių nuodams, privalėtų nešiotis švirkštą su adrenalinu. Jį reikėtų susileisti vos tik įgėlus bitei ar įkandus vabzdžiui. Kol kas tai vienintelė efektyvi priemonė.
Padeda gyslotis ir muilas
Ką daryti įgėlus bitei ar vapsvai? Kiek bitininkų - tiek ir nuomonių. Štai Šiaulių rajone gyvenantis bitininkas Artūras Blinstrubas pataria peiliu ar nagu nubraukti bitės geluonį, nes virš jo esančioje pūslelėje dar pilna nuodų, kurie visi ir sutekės, jei tik prilietęs paspausi. A. Blinstrubas pataria įgeltą vietą patrinti svogūnu, amoniaku ar cukraus gabalėliu. Vienas garsiausių Šiaurės Lietuvos bitininkų Antanas Liakas, turintis bityną Pasvalio rajono miškuose, pataria prie skaudamos vietos pridėti perpjautą bulvę, krieną, petražolės ar gysločio lapą. Pasak šio bitininko, vabzdžiui įgėlus į paakį juk nevaikščiosi su gysločio lapu ant veido, tad tą vietą siūlo patrinti truputį sudrėkintu ūkišku muilu ir leisti nudžiūti. Vieni bitininkai skaudamą vietą pataria šildyti, nes bitės nuodai šilumoje suskyla. Kiti siūlo tinimą šaldyti.
Žmonės dažnai maišo geliančiuosius vabzdžius. Valgant ledus, kriaušę ar geriant limonadą paprastai prisistato ne širšė, o vapsva. Širšės - gerokai didesni vabzdžiai, sukantys įspūdingo dydžio lizdus. Vapsvos dažnai lizdelį pasidaro žmogaus kaimynystėje, žemėje. Bitininkai pataria pristojus vienai vapsvai nekreipti dėmesio - vabzdys žmogaus nelaiko priešu, gelia tik suspaustas. Aptikus kaimynystėje vapsvų lizdą, nori nenori teks jį naikinti. Bitininkai pataria šalia padėti stiklainį su saldintu vandeniu, sirupu ar lipnia uogiene - vapsvos suskris ir prilipusios žus. Jei nepadės, vapsvų lizdą geriausia naikinti naktį ugnimi. Galima purkšti stipriais insekticidais - nuodais. Tačiau naikinimo operacijos metu visą laiką būkite pasiruošęs bėgti.
Įrodyta, jog vabzdžiai labiau puola tamsesnius bei aktyviau judančius daiktus, todėl bitininkų drabužiai paprastai balti. Bitės ir vapsvos iš toli labai gerai užuodžia žmogaus bei gyvūno iškvepiamą anglies dvideginį. Dar geriau jos užuodžia savo pačių nuodus, todėl įniršusios lengvai randa nuodais aptaškytą sugeltą auką ir dar gelia. Kiti specialistai tvirtina, jog viskas paprasčiau - iš baimės mes visada truputį prakaituojame. Vabzdys tai užuodžia, susierzina ir gelia. Be to, bijantis žmogus paprastai labai mojuoja rankomis, taip tik dar labiau supykdydamas "skraidantį nuodą".
Žudikės į Lietuvą neatskris
Bitininkams bepigu - nuolat sugeliami jie pripranta ir tampa mažai jautrūs bičių nuodams. Literatūroje rasi, jog sveikas žmogus turėtų atlaikyti iki 500 bičių įgėlimų, tačiau kas dabar tai patikrins? Medikai įsitikinę, kad net 200 bičių sugėlimų profesionaliam bitininkui nieko nereiškia.
Nors geliantieji vabzdžiai mums ir pridaro rūpesčių, tačiau tai vieni niekai palyginus su tuo, kas dedasi kitose šalyse. 1950 metais Brazilijoje buvo atliekamas selekcinis eksperimentas - buvo bandyta išvesti naujas, produktyvesnes bičių veisles. Tam mokslininkai, iš Afrikos atsivežę kelis afrikietiškųjų bičių spiečius, šiuos plėviasparnius bandė sukryžminti su vietiniais vabzdžiais. Selekcininkų vadovui išėjus atostogų įvyko nepataisoma klaida. Vienas darbininkas nutarė, kad landa į avilį užtverta pernelyg tankiomis grotelėmis, todėl jas nuėmė. Darbininkas nežinojo, jog grotelės saugojo, kad nepabėgtų svarbiausia ir didžiausia spiečiaus bitė - motinėlė. Pajutusios laisvę afrikietiškosios bitės susispietė ir išskrido iš avilio. Nuo to laiko šios Pietų Amerikoje negyvenusios bitės plito aritmetine progresija - po 500 kilometrų kasmet į visas puses. 1980 metais jos pasiekė Meksiką, dar po 10 metų - JAV, 1994 metais pirmuosius amerikiečius sugėlė jau Kalifornijoje. Daug ko ėmėsi JAV vyriausybė, tačiau atėjūnių nesustabdė. Niekam nebūtų gaila, kad pabėgėlės plinta. Afrikietiškosios bitės labai atsparios. Jos neša mažiau medaus, greičiau dauginasi, moka išgyventi su mažesnėmis medaus atsargomis, o blogiausia, labai piktos - ne veltui vadinamos bitėmis žudikėmis. Suerzinęs žudikes, pasigailėjimo nelauk. Kasmet Pietų ir Šiaurės Amerikose nuo šių bičių žūva po keliasdešimt žmonių, o tūkstančiai smarkiai sugeliami.
Turėtume džiaugtis savo klimatu, nes Lietuvoje bitėms žudikėms žiemą per šalta. Na, o tokią šiltą vasarą kaip ši vienam kitam bitelė ar vapsva cvaktelės - nieko nepadarysi. Alergiškieji gali vaistais pasirūpinti iš anksto, o visi kiti nemirsime, iškentėsime. Beje, kai kas bičių įgėlimais gydosi radikulitą, podagrą, sąnarių ligas, didindami įgėlimų dozę net iki kelių dešimčių kasdien. Medikai juokiasi ir teigia, jog "susileidus" bičių skauda visada, tačiau toli gražu ne visada pasveikstama.
