Taip jau susiklostė aplinkybės, kad pagaliau aplankiau vieną geru laikomą Vilniaus restoraną. Vaikšto į tą restoraną visokie milijonieriai ir aukštuomenės funkcionieriai, pamaniau, nueisiu ir aš, kad geriau jausčiau visuomenės pulsą.
Jo reputacija intuityviai suabejojau pamatęs padavėjo veidą. Atrodė taip, lyg mes būtume jį sustabdę pusiaukelėje į WC, kur jis norėjo apsilankyti labai skubiu reikalu. Šnekėjo ir judėjo jis irgi atitinkamai. Pamaniau, velniop, ir taip vakaras išėjo kažkoks kreivas, nesuksim sau galvos dėl tokių smulkmenų. Aptarnavo jis mus tokia veido išraiška iki pat atsiskaitymo. Maistas, beje, buvo geras, tik ne už tokią kainą, bet palankus kainos ir kokybės santykis čia retenybė daugelyje sferų, arbatpinigių nepalikom.
Įdomiausia dalis buvo išėjimas. Kaip tik tada prasidėjo lietus, toks, per kurį paėjęs keliasdešimt metrų atrodytum kaip ką tik palaistyta daržovė. Skėčio mes neturėjom, mašiną buvom pasistatę toliau nuo tos vietos, todėl nusprendėm truputį palaukti, taip stipriai ilgai nelyja. Bet neįvertinom lietuviško lietaus atkaklumo, tarėm sau, juk čia ne tropikai, o jis vis nesilpnėjo ir gatvės pasidalijo į upelius. Nors restorane galiausiai likom vieni ir „aptarnaujantis personalas“ (iš viso du neaiškios orientacijos ir amžiaus tipai) matė, dėl ko mes neskubam išeiti, jiems net į galvą neatėjo pasiūlyti skėtį. Geru save laikančiam restoranui tai turėtų būti garbės reikalas (kaip geru save laikančiam klientui garbės reikalas būtų jį grąžinti), juolab kad šalia manęs buvo žavi jauna moteris, apsirengusi visai ne lietaus sezonui. Tiek to, pagalvojom, apvilkau ją savo švarku ir mes besijuokdami nulėkėm iki mašinos.
Atrodo, autentiškos sovietinio tipo pa(r)davėjos akmeniniais snukiais liko tik nostalgiškuose prisiminimuose. Ir laikai, kada policija mus baudomis mokė praleidinėti pėsčiuosius perėjose, pasibaigė. Bet dairausi aplinkui ir man taip atrodo ne visada. Reikalas tas, kad aplinkinių mandagumas, pilietinėje visuomenėje nuo vaikystės laikomas savaime suprantamu dalyku, Lietuvoje dažniausiai būna joks arba dirbtinis. Ne natūralus, pagrįstas vidinėmis nuostatomis, o išorinių taisyklių (tai neišvengiamai yra didesnė ar mažesnė prievarta) nulemtas. Čia žmonės dar neįsisąmonino, kad nieko nekainuojantys paslaugumo ženklai tik palengvina gyvenimą. Stovint kasdieniuose transporto kamščiuose, bandant pasukti judrioje sankryžoje (empiriniais tyrimais nustačiau, kad iš moterų kiti eismo dalyviai mandagumo ženklų ir dėmesio susilaukia labai retai), grūdantis pilnuose autobusuose, stumdantis parduotuvėse ir gatvėse, bendraujant darbo reikalais, daugelyje kasdienybės situacijų. Atrodo, kad daugumai patinka būti susiraukusiems ir stumdyti kitus. Mandagumas dar laikomas silpnumo ženklu, panašiai kaip sakė tas kadaise buvęs populiarus lipdukas: „Stabdžiai - bailiams“, žmonės per daug svarbūs sau ir užsiėmę, kad dar ir apie gerus žodžius ar šypsenas galvotų. Ne, ne ištisai vaikščioti išsišiepus ir visiems linksėti būtų beprotnamis, bet progai pasitaikius, o kartais ir be progos, šiaip sau. Aptarnavimo sfera šioje situacijoje pasižymi novatoriškumu, liepia savo darbininkams būti mandagiems, mat jeigu pirkėjas pasijus svarbus, ateis dar kartą.
Bet aš svarbus nepasijuntu, man vis dar juokinga girdėti, kaip pardavėjos automatiškai sveikinasi su kiekvienu pirkėju ir linki jam geros dienos ar vakaro, galėtų tas frazes įsirašyti ir tik spausti mygtukus. Kai su šypsena palinki joms to paties, jų programoje kažkas atsijungia ir jos vėl tampa gyvos, kartais net per daug grąžos atiduoda. Juokinga ir masinio šėrimo tinkluose fiksuoti mandagias gaideles ir matyti dedančius žvilgsnius. O pėsčiųjų perėjose vis tiek praleidinėja tik didžiausiuose miestuose. Buvau prieš kurį laiką liūdnai savo veikėjais pagarsėjusiuose Telšiuose, ten žmonės net nesuprato, kokio galo aš sustojau, pagalvojo, gal sugedau, reikėjo ranka parodyti, kad eitų.
Nieko nepadarysi, per sovietinės debilizacijos metus žmonės prie ne kultūros, nemandagumo priprato, sunku staiga pasidaryti mandagiam, juolab kažkieno verčiamam. Bet galima pasistengti įsisąmoninti, kad geriau nuo to bus visiems, tai kaip virusas. Juk nesunku prie kasos parduotuvėje kažkam pridėti trūkstamus centus, neprašytam. Arba praleisti iš kiemo išsukančią mašiną.
Vis prisimenu tokį nutikimą prieš devynerius metus. Tamsioje sankryžoje užlėkiau ant bordiūro ir sprogo du vienos pusės ratai. Nuėjau iki artimiausios degalinės paklausti, gal galėtų paskolinti ratą. Išgirdęs neigiamą atsakymą, už manęs stovėjęs jaunas vyras pasakė, kad kaip tik bagažinėje turi du ratus, gali kelioms dienoms paskolinti. Taip ir paliko juos, be jokių užstatų ar garantijų, tik telefoną pasakė. Kitą dieną atidaviau. Vėliau nugirdau, kad jis pardavinėjo koksą. Bet tai jam netrukdė būti paslaugiam. Geriausiai pasaulio taisykles laužo tie, kurie puikiai jas žino.
Ne komentarams - [email protected]
