Prancūzijos žmonės nepritarė Europos Sąjungos Konstitucijai, jais pasekė ir olandai, o Anglijos politikai persigalvojo rengti referendumą. Europos politikai prabilo apie ES plėtros krizę, kurią ir numatoma svarstyti birželio 16-17 dieną Briuselyje įvyksiančiame viršūnių susitikime.
Šiuo metu daugelis politikų, politologų ir paprastų žmonių svarsto, kas vis dėlto nulėmė prancūzų ir olandų nepritarimą Konstitucijai, kurios dauguma jų neskaitė, o ir skaičiusieji nelabai gali įsivaizduoti realų šio svarbaus teisinio dokumento veikimą. Nėra sunku apibendrinti balsavusių „prieš“ nuotaikas ir motyvus - jie išreikšti įvairiausių apklausų ir sociologinių tyrimų duomenimis, rodančiais žmonių nuogąstavimus dėl ateities, dėl ekonominės raidos perspektyvų, nedarbo, socialinės apsaugos ir kitų kasdienį gyvenimą veikiančių dalykų. Apie juos dar nemažai bus kalbama.
Tačiau kol kas mažokai kalbama apie kitą svarbų dalyką - apie žmonių parodytą nepasitikėjimą Europos politinio elito veikla įgyvendinant jo sukurtą politinį projektą. Galima tvirtinti, kad politinis Europos Sąjungos vienijimosi ir jos plėtros procesas „atsiplėšė“ nuo žmonių kasdienybės ir įgavo žmonėms nebesuvokiamą greitį. Politinio vienijimosi procesas tapo nepaprastai sudėtinga saviraidžia politine mašina, kuri pati sau kelia užduotis, numato jų įgyvendinimo laiką bei sąlygas, o vadinamosioms „plačiosioms masėms“ nebesiteikia detaliau aiškinti savo veiksmų ir pateikia joms tik ideologinius orientyrus.
Politinio elito ir politinio proceso atsisaistymą nuo kasdienio žmonių gyvenimo rodė ir desperatiškos politikų pastangos perkalbėti žmones prieš pat referendumus. Kreiptasi gerokai pavėluota. Pernelyg aktyvi paviršutiniško įtikinėjimo pritarti Konstitucijai kampanija paryškino, kad politinis elitas nelabai numano, kaip reikės dorotis su iškylančiais sunkumais bei grėsmėmis, kurios žmonėms kelia nerimą.
Pasitikėjimą ES politiniu elitu menkina ne tik regimas to elito pasimetimas, bet ir kalbos apie politinę „krizę“. Kas čia laikoma krize? Nejau žmonių nepritarimas tam tikriems politiniams vyksmams ar politikų darbo vaisiui - Konstitucijai? Tačiau juk žmonių nuomonė kaip tik ir yra demokratijos plėtros pagrindas. Kitas dalykas, kad politikai nepasistengė priartinti Konstitucijos prie kasdienio gyvenimo. Tad galima sakyti, kad krize vadinamas politikų lūkesčių nepatenkinęs žmonių elgesys. Europos politinis elitas jau atprato nuo žmonių nepaklusnumo ir įprato gyventi savo susikurto šiltnamio sąlygomis.
Žmonės pasisakė ne prieš Europos vienijimąsi ar ES plėtrą, o prieš politinę neapgalvotą skubą, prieš politinio elito užsidarymą politinio vyksmo pasaulyje, prieš eurobiurokratinę hegemoniją, pernelyg smulkmenišką vietinių gyvenimų reglamentavimą. Kitaip tariant, prancūzai ir olandai pasisakė už politinę pauzę, šitaip paragindami politikus pergalvoti ne tik savo veiksmus, bet ir santykius su visuomene. Pauzė reikalinga pirmiausia patiems politikams - jie turi geriau ir aiškiau suvokti realias įvairių Europos šalių visuomenių nuotaikas, prieštaringus tose šalyse vykstančius procesus.
Ypatingo dėmesio reikalingos naujosios ES narės, buvusio socialistinio lagerio šalys, kuriose visą valdžią suėmė komunistinė nomenklatūra, savuosius įpročius įtvirtinusi kaip naujojo politinio elito elgesio taisykles. Kai kurių naujųjų narių elitas nepaprastai korumpuotas - jis palaiko korupcines politines sistemas, sugebančias gerai išnaudoti ES teikiamas politinės galios didinimo ir europinių pinigų plovimo galimybes. Spartaus politinio vienijimosi metu ES senbuvėms nebuvo laiko geriau įsižiūrėti į naujųjų narių elitą, kurio tikrąjį pavidalą patikimai slepia demokratinė ir liberalioji demagogija. Naujosiose narėse didėjanti socialinė atskirtis, vargingųjų sluoksnių gyvenimo blogėjimas augant ekonomikai ir didėjant biudžeto pajamoms tampa visos ES problema, keliančia grėsmę europinės demokratijos plėtrai.
Išsivysčiusių Europos šalių žmonėms nerimą kelia ir būsima Turkijos narystė. Juolab kad nesijaučia rimtų pastangų kurti ne vien politinį, bet ir sociokultūrinį europietiškąjį tapatumą, galintį visavertiškai bendrauti su musulmoniškuoju tapatumu. Būtina atsižvelgti į vieną esminį dalyką - musulmoniškojo tapatumo požiūriu niekinis ir niekingas yra religinių bruožų stokojantis sociokultūrinis tapatumas. Tad kuriant stiprų europietiškąjį tapatumą būtina pasitelkti krikščioniškąjį paveldą, kurio pernelyg lengvabūdiškai atsisakė Konstitucijos kūrėjai. Dabar atsiranda galimybė geriau apsvarstyti krikščioniškųjų Vakarų civilizacijos šaknų ir jų politinės reikšmės ateičiai klausimą.
Kai kurie mūsų politikai aiškina, kad nepritarimas ES Konstitucijai labai naudingas Rusijai dėl to, kad parodė tam tikrą ES šalių nevieningumą, o sykiu ir visos ES silpnumą. Drįsčiau teigti, kad atsiradusi pauzė ir jos politiniai „rezultatai“ gali susilpninti Rusijos įtaką ES vadovams, vadinasi, sustiprinti naujųjų narių balsą ES ir Rusijos santykiuose. Pauzė vers koreguoti ES plėtros strategiją ir valdymo modelį, tad pristabdys ir išryškėjusios ašies Paryžius - Berlynas - Maskva formavimąsi. Rusijos suartėjimas su ES, kaip pagrindine geopolitine jos partnere, turi laiduoti naują Rusijos ir buvusio socialistinio lagerio šalių santykių pakopą, grindžiamą pagarbios partnerystės nuostata. Tas suartėjimas turi ne silpninti, o stiprinti euroatlantinę vienybę - esminį globalinio stabilumo palaikymo veiksnį.
