“Dialogo kultūros institutas” Vilniuje išleido knygą "Kitoks Vilius Orvidas" apie unikalią ir įvairiapusę liaudies menininko, sodybos, tapusios neformaliu dvasiniu centru, kūrėjo, vienuolio pranciškono Viliaus Orvido asmenybę.
Dainos Parulskienės sudaryta pokalbių su šviesaus atminimo V. Orvidu ir prisiminimų apie jį knyga trečiadienį pristatyta Vilniaus mokytojų namuose, dalyvaujant knygos leidėjams ir bendraautoriams.
Knygoje pateikiami žurnalistės Jūratės Grabytės ir kino operatoriaus Leonardo Surgailos pokalbiai su pačiu V. Orvidu bei kelios dešimtys jį artimai pažinojusių žmonių, tarp jų - skulptoriaus Vlado Vildžiūno, poeto ir kino režisieriaus Jono Meko, pranciškonų Juliaus Sasnausko, kitų menininkų, tautodailininkų, anoniminių V. Orvidą pažinojusių žmonių liudijimų. Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis, V. Orvido portretais, jo užrašų faksimilėmis.
Liaudies menininkas, skulptorius V. Orvidas gimė 1952 m. Gargždelės kaime, Kretingos rajone. Apdirbti akmenį išmoko iš savo tėvo, kūrė ir gyveno jo pastatytoje sodyboje netoli Salantų, vėliau tapusioje muziejumi. 1973 m. grįžęs iš sovietinės kariuomenės ir matydamas melioracijos naikinamą gamtą, į sodybą ėmė vežti raunamus medžius ir skaldyklai pasmerktus akmenis. Taip ėmė formuotis unikalus Orvidų sodybos muziejus, įgavęs ir religinį pobūdį.
J. Mekas Orvido sodybą vadino vienu didžiausių XX amžiaus meno kūrinių. Sovietinė valdžia bandė naikinti neformaliu dvasiniu centru virtusį muziejų, religinės tematikos atributiką, kryžius. Sodyboje daugelį metų lankydavosi ir gyvendavo nemažai dvasinės pusiausvyros ieškančių, priklausomybės ligomis sergančių, prie visuomenės nepritampančių žmonių. V. Orvidas suteikdavo jiems pastogę, padėdavo atrasti dvasinius dalykus, pakeisti gyvenimo kokybę.
1989 m. V. Orvidas davė pirmuosius Mažesniųjų brolių pranciškonų vienuolio įžadus, pasirinkdamas brolio Gabrieliaus vardą. V. Orvidas staiga mirė 1992 m. savo sodyboje, palaidotas Salantų kapinėse.
Po V. Orvido mirties unikali sodyba pradėjo nykti. 2002 m. V. Orvido kūrybos ir kolekcijos vieta pripažinta valstybės saugoma kultūros vertybe, turinčia istorinę, memorialinę, meninę, kraštovaizdinę ir religinę vertę.
Pasak knygos "Kitoks Vilius Orvidas" sudarytojos D. Parulskienės, V. Orvidas mylėjo visa, kas gyva - akmenis, medžius, žmones, kartais padėdamas išryškėti tam, kas tikro ir gero glūdėjo jų prigimtyje. "Buvo kitoks. Nebijojo toks būti. Nesuprastas ir nepriimtas daugelio savų ir svetimų, suprantantis ir priimąs daugybę kitokių. [...] Genijus, beprotis, mistikas, šventasis, paprastas kaimietis... Daugybė nuomonių apie Vilių Orvidą ir visos tinka. Būtų neprotinga mėginti jį kišti į kokius nors vienus rėmus, kurių pats Vilius nepakentė", - rašo pratarmėje knygos sudarytoja.
ELTA
