Buvo jau gegužė, sode žydėjo dar gana jaunos vyšnios ir obelys. Jos tikriausiai dar neves vaisių, tačiau vis tiek norėjo įrodyti, kokia galinga gyvybė plūsta jų liemeniu ir šakomis.
Artėjant vidurdieniui, kai saulė įšildė kambarį, Aurimas Bačiulis sumanė išvažiuoti į kiemą. Trūktelėjo rankeną ir suprato, kad durys užrakintos. Jį pagavo šėlas, jis ėmė kumščiais tvatinti į storas lentas. To dar betrūko, kad jį laikytų užrakintą tarsi kokį pusgalvį! Tačiau niekas jo negirdėjo: Nijolė - darbe, o Daiva - mokykloje. Kas ir kada jį užrakino? Tikriausiai Nilka, kai jis spoksojo televizorių. Bet kuriam velniui? Juk jis neketina ir negali dingti iš šių namų. Nebent išvažiuotų į kiemą. Argi ir to jam nebegalima? Į ką jis, po perkūnais, pavirto? Kuo jos jį laiko? Jei turėtų jėgų, tyčia per langą išliptų ir pasislėptų kur nors... Tikros kekšės! Jeigu neiškarš Nilkai kailio, bus ne vyras, o mazgotė!
Viskas paaiškėjo po geros valandos. Gatvėje prie vartų sustojo baldus vežiojantis autofurgonas. Jam iš paskos čiuožtelėjo nematytas fordas. Iš jo išlipo Nijolė ir du vyrai. Kartu su furgono vairuotoju jie patraukė į vidų. "Ką ji sugalvojo?" - keiktelėjo Bačiulis. Tačiau netrukus laiptuose išgirdęs tapsėjimą suprato, kad žmona pardavinėja jo baldus. Vėl ėmė kumščiais daužyti duris.
- Šliundra, ką darai?! - šaukė Aurimas. - Kaip drįsti? Čia mano baldai!
Kai vyrai, nešini sofa ir foteliu, išlaviravo į kiemą, Bačiulis atplėšė langą ir paskutiniais žodžiais ėmė keikti žmoną.
- Nekreipkit dėmesio, - pasakė Nijolė, - jam baltoji karštligė. Gėrė visą savaitę. Nė pats nežino, kodėl ardosi.
Greitai Aurimas Bačiulis suprato, kad žmona pardavė olandiškus tikra oda apmuštus svetainės baldus. Kadaise tai buvo jo pasididžiavimas. Atsainiai mosteldavo į geltonos odos baldus ir pakviesdavo svečius sėstis. Tie čiupinėdavo, plekšnodavo negalėdami patikėti, kad tai tikra užsienietiška oda. O dabar šita šliundra viską paleidžia vėjais!
- Negrįžk daugiau namo! Aš tave užmušiu, kurva! - šaukė Bačiulis, kai žmona užrakino namus ir lyg niekur nieko nutaksėjo kiemo vartų link. - Pasiimk savo išsigimėlę ir dinkit iš namų!
Aurimas neišgirdo, kada iš mokyklos grįžo Daiva. Tikriausiai buvo užsnūdęs. Jam pasivaideno, kad viršuje groja muzika. Žvilgtelėjo į laikrodį: antra valanda dienos. Ėmė šaukti dukrą, bet ta į apačią nenusileido. Be abejo, buvo pamokyta Nijolės. Tokia pat šiukšlė, kaip ir jos močia, nusprendė Bačiulis.
Vakare, kai Aurimas spoksojo į televizorių, duryse spragtelėjo raktas. Ne, tai nebuvo Nijolė. Tai buvo Daiva. Ji paskubomis pastatė ant stalo padėklą su maistu.
- Palauk! - sušnopštė vyriškis.
Tačiau mergaitė, turbūt pajutusi jo grėsmingą žvilgsnį, puolė prie durų. Bačiulis iš visų jėgų pavarė vežimėlį, bet vis tiek nesuspėjo - atsitrenkė į užrakinamas duris.
- Kaip šuniui! - įniršo Aurimas. - Numeta ėsti ir vėl užrakina.
Jis pagriebė padėklą su lėkštėmis ir trenkė į sieną. Geriau gaiš badu nei sėdės užrakintas. Tačiau nei dukra, nei žmona, nors, be abejo, girdėjo dūžtančius indus, pažiūrėti neatėjo. "Aš jums užtaisysiu, jūs dar man pačiaudėsit", - drebėdamas iš įtūžio murmėjo vyriškis ir iškvietė policiją.
Po geros valandos prie laukujų durų paskambino du jauni policininkai. Atrodo, kad Nijolė Bačiulienė per daug nenustebo juos išvydusi.
- Jį kamuoja baltoji karštligė, - vėl pradėjo savo giesmelę moteris. - Gėrė visą savaitę. Ogi visiškas invalidas. Bijau, kad nenumirtų. Baisus agresyvumas. Norit pakalbėti? Prašom.
Ji atrakino duris ir policininkai įžengė į kambarį. Valandėlę nustebę žiūrėjo į sudaužytas lėkštes ir pykčio iškreiptą Bačiulio veidą.
- Šita bliadė pardavinėja mano baldus! - neištvėręs ėmė šaukti Aurimas. - Ji mane laiko užrakinusi tarsi šunį! Ką aš žinau, ką ji man duoda - gal nori nunuodyti?!
Policininkai atsigręžė į moterį. Be abejo, buvo matę tokių vaizdų ir girdėję tokių žodžių, tad nė kiek nesistebėjo.
- Taip, aš pardaviau baldus, - ramiai atkirto Bačiulienė. - Jie niekam nereikalingi: nei dukrai, nei man. O vyras, kaip matot... Jis gi negali užlipti į antrąjį aukštą. Aš turiu atiduoti žmonėms skolas...
- Melagė! - riktelėjo Bačiulis. - Nieko nežinau apie jokias skolas. Ji mums smegenis pudrina!
- Žinoma, tau jos visai nerūpi, - pabrėžtinai ramiai kalbėjo moteris. - Aš skolinuosi, aš ir turiu atiduoti. Nenoriu po teismus tampytis. Iš ko turime gyventi? Iš tavo invalidumo pensijos? Jos vos tavo pampersams užtenka. Iš mano pragyvenimo minimumo? Trys žmonės ir dar toks namas.
Policininkai pagūžčiojo pečiais.
- Duokite jam raktus, - pasakė vienas. - Neturite teisės jo užrakinto laikyti.
Kai Nijolė padėjo ant stalo raktus, kuriuos Aurimas tuoj pat nutvėrė, pareigūnas, žiūrėdamas į jį, tęsė:
- Dėl baldų mes nieko negalime padaryti: tai judviejų nuosavybė.
- Galite kreiptis į teismą, - pridūrė antrasis. - Nors smarkiai abejoju...
- Į teismą, - suniurzgė Aurimas Bačiulis, žvangindamas raktus. - Eikit jūs visi po velnių!
Policininkai dar valandėlę patrypčiojo ir išėjo. Jiems buvo aišku, kad jokio nusikaltimo nepadaryta. Paprasčiausias šeimyninis kivirčas, kokių gali prisižiūrėti kasdien iki soties.
Aurimas netikėjo, kad Nijolė išdrįs vėlai vakare ateiti į miegamąjį. Gal mano, kad nieko neatsitiko? Vyras panirš ir nusiramins. Argi pirmas kartas? Išgirdęs laiptuose jos tylius žingsnius, ėmė klausytis. Taip, ji nuslinko į miegamąjį. Po gero pusvalandžio Bačiulis, apskaičiavęs, kad žmona jau bus įmigusi, išriedėjo į koridorių, sieninėje spintoje susirado seniai užmestą beisbolo lazdą ir nugirgždino vežimėlį į miegamąjį. Nijolė, regis, iš tikrųjų miegojo nieko neįtardama. Turbūt manė, kad jau galima taikytis su Aurimu. Naivuolė! Argi galima atleisti, jei ji laiko savo vyrą užrakintą kaip šunį? Jei pardavinėja jo turtą? Jei krušasi su direktoriumi? Jei policininkų akivaizdoje pasityčiodama vadina jį invalidu ir alkoholiku? Tikra kekšė! Jis iškarš jai kailį! Tegu žino, kad turi vyrą, kurio privalo klausyti! Niekad nebuvo kaip reikiant pamokyta, tad ir pradėjo jam špygą rodyti. Bjaurybė! Sutrė! Juodnugarė! Bliadūnų paklodė!
Aurimas Bačiulis užsimojo lazda ir suriko:
- Atiduok pinigus, švanca!
Moteris, regis, nieko nesuprato.
- Aurimai, kas atsitiko? Eik miegoti, - sumurmėjo pusiausnūdom.
- Pinigus, šliundra! Užmušiu vietoje!
Kai moteris pamatė iškeltą beisbolo lazdą, buvo jau vėlu. Bačiulis tvojo be jokio gailesčio. Nijolė dar mėgino atremti smūgį ranka, tačiau nespėjo.
- Aurimai, ką darai?! - šūktelėjo moteris.
Tačiau Bačiuliui iš pykčio jau buvo aptemęs protas. Jo tvirtos rankos pakeldavo lazdą ir voždavo nesitaikydamos.
- Ak tu, kurva! Ak tu, kekše! Prostitute! - švokštė jis. - Nekenčiu! Užmušiu!
Moteris spiegė, išgriuvo iš lovos, vyniojosi į apklotą. Bačiulis, nebepasiekdamas žmonos, pavarė vežimėlį, užkliuvo, vos pats neparvirto, ir tada tvykstelėjo šviesa. Tarpduryje stovėjo vienmarškinė Daiva. Lūžtančiu balsu ji suriko:
- Ką darai? Liaukis, galvažudy!
Nijolei per veidą tekėjo kraujas: turbūt buvo prakirsta kakta arba suknežinta nosis. Mergaitė šoko prie motinos.
- Ką jis tau padarė?
- Tikriausiai sulaužė šonkaulius. Kviesk greitąją.
- Dar ne tiek gausi! - sušvokštė Bačiulis.
Jis sugraibė nuo grindų beisbolo lazdą ir bandė apvažiuoti lovą, tačiau kelią pastojo dukra. Aurimas iškėlė lazdą, ketindamas smogti ir jai.
- Tik pamėgink! - spygtelėjo mergaitė, drebėdama visu liesu kūnu. - Tik pamėgink!
Jos akys žerplėjo baisia neapykanta. Ji buvo tarsi laukinis žvėriūkštis, išdrįsęs pasipriešinti džiunglių siaubūnui. Bačiulis, urgzdamas iš įniršio, nejučiom nuleido lazdą. Putotos seilės nudryko nuo smakro, krito ant krūtinės. Sunkiai pūtavo, atrodė, jį tuoj ištiks apopleksija. Daiva nutvėrė vežimėlį ir išstūmė į koridorių, o tada šoko prie telefono.
Nijolei Bačiulienei vyras, matyt, kaip reikiant aplamdė šonkaulius, nes ji net nepajėgė įlipti į lovą. Jai turėjo padėti dukra. Mergaitė atsinešė drėgną rankšluostį ir pradėjo valyti motinai veidą. Buvo prakirstas viršugalvis ir turbūt sulaužyta nosis.
- Jis norėjo mane užmušti, - spjaudydama krauju gargaliavo moteris. - Saugokis ir tu. Tikras žvėris. Prakeiktas invalidas. Tenudvesia vieną dieną.
Pagaliau atvažiavo greitoji pagalba. Gydytoja spūstelėjo krūtinę, praskyrė plaukus ir iš karto pasakė:
- Reikia vežti į ligoninę - tikriausiai sulaužyti šonkauliai. Čia reikia susiūti, o gal ir nosį operuoti, - tada atsisuko į mergaitę: - Tėvas?
Daivutė tylomis linktelėjo galvą.
- Ar iškvietei policiją?
- Ne, - regis, susigraudino mergaitė. - Kaip aš liksiu viena?
- Koks jis tėvas? - burbtelėjo jaunas sanitaras. - Tokį tėvą...
- Tiek to, - pertarė jį gydytoja, - mes vis tiek turėsime pranešti.
Nijolė Bačiulienė dusdama verkė ir tiesė dukrai ranką:
- Užrakink jį... ir neik pas jį... tegu dvesia.
Greitoji pagalba išvažiavo, mergaitė užrakino laukujes duris, stabtelėjo prie tėvo kambario, bet tuoj pat užkopė laiptais ir įlindo į šiltą lovą. "Kaip reikės gyventi?" - galvojo ir galvojo Daivutė, virpėdama visu kūnu ir niekaip negalėdama užmigti. Pamėgino prisiminti tėvą, koks jis buvo anksčiau - prieš penkerius ar daugiau metų. Linksmą, smagų, nepagiežingą, ne amžinai kiurksantį invalido vežimėlyje. Tačiau jai niekaip nepavyko: kaskart sušmėžuodavo persikreipęs iš pykčio, šlykščius keiksmažodžius rėkiantis tėvo veidas. Tarsi jis niekada nebūtų buvęs kitoks...
