• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Prieš metus Lietuva tapo Europos Sąjungos nare. Paprastai sakoma - įstojo į Europos Sąjungą. Aš būčiau linkęs įvardyti kitaip: sugrįžo į Europą po pusės amžiaus sąlygiškos izoliacijos. Arba dar kitaip - visą laiką Lietuva buvo Europoje, tiesiog prieš metus pagaliau buvo visiškai atvertos teisinės, politinės ir ūkinės galimybės aktyviai reikštis šioje istorinėje Lietuvos buvimo erdvėje. Ir štai čia yra patys svarbiausi žodžiai - „aktyviai reikštis“.

REKLAMA
REKLAMA

Ar galime drąsiai teigti, kad per pastaruosius metus iš tikrųjų aktyviai reiškėmės?

Atrodytų, kad taip - kaip kokie pareigingi pirmūnai pritarėme Europos Konstitucijai patys pirmieji, net nepabandę bent truputį viešoje diskusijoje pasiaiškinti, ką ji žada kiekvienam Lietuvos piliečiui. Labai dažnai girdime mūsų politikus kalbant apie tai, kiek dar teisinių aktų reikia suderinti su Europos Sąjungos teisine sistema - vadinasi, tarsi vėl esame aktyvus, bent jau teisės srityje. Pakankamai aktyviai diskutavome apie Europos Sąjungos fondus ir jų įsisavinimą Lietuvoje. Atrodo, kai kurie veiklesni Lietuvos verslininkai sugebėjo ir gauti paramos. Lietuvos žmonės irgi buvo aktyvūs - išvažiuodami iš Lietuvos į Europą ieškotis darbo ir padoresnio gyvenimo. Lietuvos verslininkai pakankamai aktyviai derina kainodara prie Europos Sąjungos lygio. Nors, reikia pripažinti, daro tai ne staiga, palaipsniui. Kiti Lietuvos verslininkai randa vis daugiau klientų Europos Sąjungos šalyse. Žemdirbiai taip pat pradėjo gauti Europos Sąjungos paramą. Žmonės kalba, kad kai kurie netgi pradėjo iš tiesų efektyviau dirbti. Tiesa, daugelis paramą gauna už tai, kad žemės ūkyje nebedirba.

REKLAMA

Viskas tarsi būtų gerai. Ir tiktai smulkmena atrodytų tai, kad svarbiose diskusijose dėl gyvybiškai svarbių ir Lietuvos piliečiams, ir Lietuvos verslui klausimų - tokių kaip dėl vadinamosios paslaugų direktyvos, laisvo asmenų judėjimo - Lietuvos atsakingų pareigūnų pozicija nebuvo pakankamai aiškiai išreikšta. Ir galbūt smulkmena yra tai, kad Lietuva nesugebėjo paruošti pakankamai profesionalų užimti visas mūsų šaliai skirtas vietas Europos institucijose, ir tikriausiai ne problema yra tai, kad ne vienas menkai protingas lietuviškos valdžios projektas teisinamas Europos Sąjungos nuostatomis. Greičiausiai neverta per daug sielvartauti ir dėl to, kad sunku surasti bent vieną su Europos Sąjungos lėšomis susijusį infrastruktūros projektą, kuris nebūtų skandalingai nuskambėjęs.

REKLAMA
REKLAMA

Tiek to, galvokime, kad bendras metų buvimo Europos Sąjungoje balansas vis dėlto yra teigiamas - silpną ir Lietuvos žmonių interesus menkai ginančią valdžios pareigūnų poziciją kompensuoja Lietuvos verslo veržlumas, Lietuvos žmonių verslumas ir gyvybiškumas.

Metai, pragyventi Europos Sąjungoje, skatina ne tik ir ne tiek pasveikinti Lietuvos žmones šia proga, kiek susimąstyti apie ateitį. Todėl pabandykime užduoti patys sau tegul nepatogius, bet būtinus klausimus.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pastarosiomis dienomis dažniausiai girdimas viešojoje diskusijoje klausimas yra toks: Ar mes viską pasiėmėme iš Europos Sąjungos?

Klausimas pagrįstas - ir iš bandymų atsakyti į jį aiškėja, kad iš esmės galime džiaugtis sugebėję pasiimti nemažai. Ypač, jeigu kalbėtume apie materialius dalykus. Aš norėčiau pabrėžti ir kitą dalyką -sunkiai galime paskaičiuoti, bet tai, ką gauna mūsų žmonės, ypač jaunesni, veikdami ir dirbdami Europos Sąjungos šalyse, yra neįkainojama patirtis. Ir, mano manymu, ši žmonių patirtis būti laisvais ir patiems tvarkyti gyvenimą yra didžiausia vertybė, kurią per metus mes gavome iš buvimo Europoje. Esu įsitikinęs, kad anksčiau ar vėliau laisvai ir drąsiai gyventi įgudę ir prakutę žmonės vienaip ar kitaip veiks ir Lietuvoje.

REKLAMA

Kažkodėl niekas neužduoda klausimo „ar mes viską pasiėmėme iš Europos Sąjungos“ antrosios dalies, kalbančios apie mūsų savimonę ir atsakomybę: o ką mes davėme Europai? Keistai atrodo toks klausimas, ar ne? Ką mes - nuskurdę, dejuojantys, paniurę ir verkšlenantys - galime duoti. Iš tikrųjų, jeigu būsime dejuojantys ir verkšlenantys, kažin ar ką duosime. Norėtųsi, kad šis klausimas būtų užduodamas kiek galima dažniau. Jeigu kalbėtume ne apie materialius dalykus, gal ir galėtume pastebėti, ką mes galėtume duoti senajam žemynui - gyvybiškumą, nestandartinį požiūrį, atmintį apie totalitarinio režimo siaubą, tautiškumo vertę asmenybei, sugebėjimą greitai reaguoti, greitai priimti sprendimus. Tikiu, kad visos šios savybės mums būdingos. Ar mes visa tai davėme? Žmonės, kurie stropiai ir nuoširdžiai dirba Airijoje, verslininkai, kurie stato namus Belgijoje - greičiausiai. Ar mūsų dabartinė valdžia suvokia, kad mes turime, ką duoti Europai, ar matoma Lietuva kaip gerokai pavargusios Europos dvasinio atgimimo fragmentas - labai tuo abejoju. Ar būsime klusnūs prašytojai, ar būsime orūs talkininkai - priklauso tik nuo mūsų.

REKLAMA

Dar vienas buvimo Europos Sąjungoje aspektas yra toks - mes labai dažnai klausiame ir savęs, ir į mus iš šalies žiūrinčius: kaip mes atrodome Europoje ir Europai? Klausimas irgi teisingas. Aštriadančiai su beisbolo lazdomis, geriausi Europoje pinigų padirbinėtojai, gražių merginų ir pigaus alaus kraštas. Taip mus mato, taip ir matys, kol neužduosime sau patys dar vieno klausimo: o kas mes esame Europoje? Nes turėtume pirmiau būti, o tik jau po to klausti, kaip atrodome. Į šį klausimą kol kas atsakymų, atrodo, kol kas net nepradėta ieškoti. Vien pasisakyti, kad esi regiono lyderis, neužtenka. Reikia būti. Ar daug matėme mūsų valstybinių iniciatyvų, kalbančių apie tai, kad mums rūpi Europos ateitis, o ne ateinantys Europos pinigai. Aiškiai galiu nurodyti vieną tokį atvejį - kai Lietuva pakankamai aiškiai pasisakė už tai, kad Europos Konstitucijoje būtų paminėtos krikščioniškieji Europos pagrindai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Gal jau atėjo laikas prabilti apie Europos galių regionalizaviją, apie didesnio svorio suteikimą kraštams, kurie yra toliau nuo Strasbūro nei Prancūzija ar Vokietija. Gal metas gerokai aktyviau kurti ir palaikyti pačių įvairiausių formatų regioninius projektus. Globališkesnio, bendresnio mąstymo stoka ir atotrūkis nuo kasdienių darbų verčia mūsų šalį pakraščiu, periferija, provincija. Galbūt tik tiek ir esame verti. Aš tuo abejoju.

REKLAMA

Kol rūpestis „kaip atrodome“ pavaduoja mąstymą „kas esame“, tol netapsime Europos politinio gyvenimo subjektais, dalyviais. Būsime tik objektas, patiriantis svetimus poveikius ir vienaip ar kitaip į juos reaguojantis.

Ir pagaliau dar keli pamatiniai klausimai, į kuriuos kol kas retai ieškoma atsakymų - kas buvo, yra ir bus Europa sau ir mums? Kokia jos vieta pasaulyje? Koks Lietuvos vaidmuo, prisiimant atsakomybę už senajam žemynui priderančią vietą?

REKLAMA

Kokia dabar yra ir kokia bus artimiausius keletą metų Europa? Biurokratų Europa, tautų Europa ar žmonių Europa? Kol kas viskas byloja apie tai, kad biurokratai kurią Europą, patogią sau. Ir įtampos, kylančios dėl Europos Konstitucijos ratifikavimo Prancūzijoje, galbūt vėliau - Olandijoje paliudija, kad žmonės taip ją ir mato.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Slydimas į perdėtą individualybės laisvės sureikšminimą gilintų ir taip jau pakankamai gilų prieštaravimą tarp valdininkų Europos ir žmonių Europos. Liktų paneuropinės valdžios ir individo priešstata.

Perdėtas liberalizmas vestų į suvienodėjimą ir stagnaciją.

Lietuvos liberalų demokratų partija, priklausanti „Aljansui už tautų Europą“, pasisako už tai, kad vis labiau besivienijančioje Europoje tauta išliktų kaip svarbi ir asmenybės gerovės bei komforto, ir pačios Europos dinamiško vystymosi potencialo dalis. Galų gale Europos Konstitucijos I-3 straipsnio pirmoje dalyje sakoma: „Sąjungos tikslas yra skatinti taiką, Sąjungos vertybes ir jos tautų gerovę.“

REKLAMA

Mes pasisakome ir už tai, kad tradicinės krikščioniškos vertybės būtų įtvirtintos kaip pamatiniai Europos ateities kūrimo akmenys. Krikščioniškoje tradicijoje mes matome didžiules galimybes įveikti dabar senojo žemyno žmones beužvaldančią dvasinę stagnaciją ir dvasinį nuopuolį.

Europa Lietuvai neturėtų būti vieta, kur reikia iškaulyti materialių daiktų, neturėtų būti prievaizdas, verčiantis elgtis padoriai. Europa Lietuvai turėtų būti politinės, ūkinės, kultūrinės kūrybos erdvė - didysis XXI amžiaus projektas, namai, kuriuos patys sau statome.

„Omni laiko“ redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnyje pareikštomis mintimis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų