Remigijus RAINYS
Neseniai į Anykščių rajono Levaniškio kaimą iš Italijos sugrįžęs pirmą kartą toje šalyje uždarbiavęs Deividas Jogėla (21 m.) rekomenduoja visiems, ketinantiems ieškoti laimės Apeninų pusiasalyje, vykti ten tik šiek tiek pramokus italų kalbos. Ir ne todėl, kad tenykščiai ūkininkai į jau suspėjusius vagystėmis ir plėšimais "pasižymėti" mūsų tautiečius žiūri gana kreivai, o dėl to, kad kalbėdamas lietuviškai, rizikuoji atkreipti reketininkų iš Lietuvos dėmesį. Deivydas siūlo su tautiečiais stengtis turėti kuo mažiau reikalų, nes savo kailiu patyrė, kuo gali baigtis svetur beužsimezganti bičiulystė.
Kelionė pas pažįstamus
Lietuvoje miško kirtėju dirbusį levaniškietį vykti į Italiją sugundė ne kartą ten jau dirbusi jo kaimynė Virginija Lapėnienė. Drauge vyko marijampolietis Arūnas Palšis (31 m.) ir Violeta iš Šiaulių. Arūnas Palšis keturis mėnesius Italijoje jau buvo padirbėjęs pernai, tačiau tuokart vyriškį anksčiau planuoto termino į tėvynę sugrįžti privertė ne tik sunkios darbo sąlygos bet ir tarp tautiečių klestinti nesantaika. Savo pusseserei jis buvo prasitaręs, kad juos reketavę lietuvaičiai subadė kelis jo draugus, bandė pagrobti pinigus, o jį patį buvo partrenkę automobiliu. Šį kartą A. Palšis tikėjosi atsidurti saugesnėje aplinkoje, todėl su bendrakeleiviais patraukė į pietų Italiją. Juo labiau, kad ten - Taramandžioro kaimelyje (apie 10 000 gyventojų) gyveno ir dirbo šiaulietės Violetos sūnus.
Dirbo po 14 val. per dieną
Ketveriukė susirado darbus pas skirtingus ūkininkus, tačiau apsigyveno kartu. Už 175 eurus mėnesiui jie išsinuomavo garažą, kurį Deivydas ir Arūnas plastikinėmis pertvaromis padalijo į tris kambarėlius. Mažesnieji atiteko moterims, o didesniajame įsikūrė abu vyrai. D. Jogėla įsidarbino pas šparagus auginantį ūkininką. Vaikinas skindavo jų jaunus ūglius, gaudamas po 3 eurus už valandą. Nors kartais tekdavo dirbti po 10 ar net 14 valandų per dieną, tačiau Deivydas lengvesnės duonos ieškoti neskubėjo, juo labiau, kad puikiai sutarė su darbdaviu, kuris ragino intensyviai mokytis italų kalbos. Kambariokai valgį gaminosi patys, nes miestelio kavinėje gausūs ir sotūs pietus kainavo apie dešimt eurų, o parduotuvėje įvairiausių produktų galima buvo įsigyti tik kokiu litu brangiau nei Lietuvoje. Deivydas tikino, jog šeimininkauti virtuvėje išmokęs dar būdamas mažas, todėl dažnai pietums virdavo sriubas, ruošdavo mišraines ar kepdavo kepsnius.
Įkurtuvės su naujais pažįstamais
Vis tik kai vyrukai sužinojo, jog statybose, kur dirbo Violetos sūnus Nerijus, atsirado laisva vieta, į svečius pas jį išsiruošė dviese. Italijoje dirbantiems statybose mokama gerokai daugiau, nei už darbą žemės ūkyje. Deja, darbo vieta jau buvo užimta, tačiau ten jie susipažino su trim lietuvaičiais, kurie prisistatė Džeraldu iš Marijampolės, Mantu iš Panevėžio ir Artūru iš Marijampolės rajono. Kalba, kaip įprasta, sukosi apie darbą ir galimybę užsidirbti daugiau, tad maždaug už 15 kilometrų gyvenusi trijulė, išsiklausinėjusi kur gyvena Deivydas ir Arūnas pažadėjo juos aplankyti, jei tik sužinos apie laisvą darbo vietą. Naujieji pažįstami apsireiškė tuomet, kai D. Jogėla ir A. Palšis jau buvo apsitvarkę savo garažo kambarėlį, įsigiję būtiniausius rakandus. Be palaikių baldų, vaikinai nusipirko televizorių, radijo aparatą ir net padėvėtą muzikinį centrą, kurį sutiko perleisti netoliese esančiame garaže dirbtuves įsirengęs italas. Su Džeraldu, Mantu ir Artūru D. Jogėla ir A. Palšis susidūrė, kai nusipirkę vyno įkurtuvėms grįžo iš parduotuvės. Pasirodė, jog vyno ir kitų gėrimų turi ir atvykėliai. Pradžioje puotauta nuošalioje apleistoje miserijoje (taip italai miestiečiai vadina savo kaimo namus, primenančius mūsų kolektyvinių sodų namelius). Kai buvo ištuštinti visi turėti vyno buteliai, atvykėliai pasigyrė, jog dar turi iš prekybos centro pavogto 96 laipsnių stiprumo spirito ir pasiūlė jį atskiedus vandeniu išgerti Deivydo ir Arūno garaže. Ten pratęstos linksmybės Deivydui nepatiko, nes svečiai vis atkakliau klausinėjo apie jų turimus daiktus ir pinigus. Nujausdamas kažką negero D. Jogėla spirito visiškai negėrė, o netrukus pasakė, jog nori eiti miegoti ir pasiūlė svečiams keliauti namo.
Egzekucija
Tačiau apgirtę atvykėliai jau atvirai ėmė kabinėtis prie šeimininkų ir reikalauti iš jų pinigų, o netrukus sukėlė muštynes. Kol vyrai pliekėsi kumščiais, anot D. Jogėlos, padėtis buvo apylygė. Jis tikina, net suspėjęs gerokai trinktelėti dviems užpuolikams, tačiau kažkuris iš jų smogė jam per galvą sunkia medine kėde ir Deivydas prarado sąmonę. Protarpiais vaikinas atsigaudavo ir pakėlęs galvą tarsi pro kažkokią rausvą miglą pamatydavo, kaip atvykėlių trijulė spardo ir daužo ant grindų gulintį A. Palšį. Kiek ilgai truko egzekucija, Deivydas nežino, tačiau eilinį kartą prašviesėjus sąmonei jis sugebėjo atsistoti ir išsvirduliuoti iš garažo. (Smurtautojai tuo metu tebemušė Arūną ir naršė po vaikinų daiktus, todėl į D. Jogėlą neatkreipė dėmesio). Lauke vaikinas pradėjo šauktis pagalbos. Šalia gyvenantys italai iškvietė karabinierius. Vėliau D. Jogėla sužinojo, kad šie atsitiktinai buvo netoliese ir įvykio vietoje atsirado labai greitai, tačiau užpuolikų trijulė sugebėjo pasprukti. Vienas jų, kaip vėliau paaiškėjo Artūras Kiveris (31 m.), pagrasino Deivydui, jog šis nedrįstų užsiminti apie jų vizitą, nes kitaip būsią blogai.
Išgelbėjo amuletas
Karabinierių iškviesti medikai abu nelaimėlius nugabeno į ligoninę, tačiau A. Palšis netrukus mirė, o D. Jogėla komos būsenoje išbuvo pusantros paros. Vėliau jį apklausęs karabinierius pusiau rimtai tikino, kad Deividą išgelbėjo tik ant kaklo nešiojamas amuletas, kurį sudaro du pakabukai su Marijos atvaizdais. Vieną D. Jogėla įsigijo Lietuvoje, o kitą - nusipirko jau Italijoje ir dabar su jais nesiskiria. Teismo medicinos ekspertas išmatavo visas vaikino žaizdas ir žaizdeles. Dar dešimt parų keliose ligoninėse praleidęs vaikinas, tik vėliau sužinojo, jog A. Palšis nebegyvas, o jų užpuolikai sulaikyti. Jais pasirodė besą italų teisėsaugininkams jau žinomi Džeraldas Strimaitis (26 m.), Mantas Užusienis (25 m.), bei Artūras Kiveris (25 m.).
Gresia po 30 metų
Grįžęs iš ligoninės D. Jogėla savo nuomotą garažą rado kaip po karo: visos pertvaros ir baldai buvo sulaužyti, televizorius ir muzikinis centras sudaužyti. Užpuolikai buvo išsinešę Arūno telefoną ir per 50 eurų. Karabinieriai buvo uždraudę vaikinui dar dvi savaites išvykti iš Italijos, todėl dar nesutvirtėjęs vaikinas pradėjo dirbti pas kitą ūkininką. Įtariamieji per akistatą su Deivydu vaipėsi ir atrodė tarsi nepilnapročiai, nors, pasak karabinierių, už šią žmogžudystę jiems gresia po 30 metų nelaisvės. Tose apylinkėse gyvena nemažai lietuvių, tad ir per akistatą Deivydo ir įtariamųjų parodymus teisėsaugininkams vertė lietuvių ir rusų kalbą mokantis italas.
Italijoje Deivydas išbuvo gerokai ilgiau, nei karabinierių nurodytos dvi savaitės, nes naujajam darbdaviui patiko darbštus lietuvaitis ir jis nuoširdžiai D. Jogėlą globojo. Kai birželio viduryje vaikinas pagaliau sugrįžo į Levaniškį aplankyti labai dėl jo pergyvenusių tėvų, tai netrukus susilaukė buvusio darbdavio skambučio. Pastarasis kvietė jį kuo greičiau sugrįžti, žadėdamas įdarbinti jau legaliai. Be to, pranešė, jog Deivydo teiravosi karabinieriai. D. Jogėla nedelsdamas susiekė su jo ieškojusiais teisėsaugininkais. Šie patikslino kai kuriuos jaunuolio anketinius duomenis ir pridūrė, jog birželio 24-ąją dieną Džeraldas ir jo sėbrai buvo teisiami už anksčiau padarytą nusikaltimą. Minima trijulė su dar keletu bendrininkų buvo užpuolę ir sumušę kitą lietuvių grupę, išdaužę jų būsto langus ir atėmę pinigus.
Vėl miško kirtėjas
Nors Italijoje Deivydas užsidirbo pinigų, tačiau darbštus vaikinas neleidžia sau tinginiauti. D. Jogėla dirba toje pačioje miško kirtėjų brigadoje, kur ir jo broliai. Deivydas dar neapsisprendė, kada vėl važiuos į Italiją, nes nenori jaudinti tėvų. Albinas ir Alfonsa Jogėlos saviškius vadina nelaimingų emigrantų šeima, nes anksčiau nelinksmų nuotykių Čekijoje patyrė ir vyresnysis Deivydo brolis Remigijus. Per įtartinus pažįstamus į šią šalį išvažiavęs vaikinas pateko į ten siausiančios ukrainiečių mafijos banditų rankas ir kartu su bendrakeleiviais buvo uždarytas vieno miestelio atokiame pastate. Supratęs, jog netrukus iš jų bus atimti dokumentai ir pinigai, Remigijus ir du jo bičiuliai, iššokę per antro aukšto langą pabėgo. Vėliau vienoje degalinėje Remigijus su bičiuliu pamatė juos į Čekiją atvežusį tautietį, kuris pylėsi degalus į savo automobilį, ir labai apsidžiaugė, pamanę, jog jų kančios baigėsi. Tačiau bėgliams besipasakojant savo bėdas, vairuotojas išsitraukė mobilųjį telefoną ir ėmė skambinti tiems, kurie vaikinus buvo uždarę."Geradario" bičiuliai atsikratė tik pagrasinę jam peiliu ir tęsė kelionę namo pėsčiomis. Išvargę bei išsekę namus pasiekė tik po keleto parų su tuščiomis kišenėmis, nes bijojo stabdyti bet kokius pakeleivingus automobilius su lietuviškais numeriais.
