“Laisvosios Europos” žurnalisto Dariaus Udrio parengtoje penktadienio (03.07) Vakarų dienraščių apžvalgoje skaitykite, kodėl kyla tiek daug priešiškumo Jungtinėms Amerikos Valstijoms.
Laikraštis “New York Times” skiria du straipsnius neapykantai, kurią, anot apžvalgininkų Nikolo Kristofo ir Polo Krugmano, žadina Vašingtono politika.
Ar tikrai Bušas dabar vadovausis žymiuoju Kaligulos šūkiu: “Gali nekęsti, svarbu, kad bijotų”? teiraujasi Krugmanas. Vašingtono politika saugumo tarybos narės Meksikos atžvilgiu leidžia manyti, kad taip. Praėjusią savaitę žurnalas “Economist” citavo amerikietį diplomatą, kuris perspėjo, kad jeigu Meksika neparems naujos rezoliucijos dėl Irako, tai gali sužadinti antimeksikietiškas nuotaikas Jungtinėse Valstijose. Diplomatas lygino padėtį su Antruoju pasauliniu karu, kai Amerikos japonai buvo įkalinami stovyklose. Sunku patikėti, rašo Krugmanas, ir nesinori manyti, kad su tuo sutinka vyriausybė. Tačiau pirmadienį pats Bušas panašiai kalbėjo. Bušas žinių agentūrai “Copley” pasakė: “nemanau, kad VYRIAUSYBĖ kam nors keršys” - pabrėždamas žodį “vyriausybė”, ir pažymėjo, kad amerikiečiai, niekieno nekurstomi, jau imasi veiksmų prieš prancūzus. Meksikoje šie Bušo žodžiai sukėlė audrą. Vašingtonas dabar neigia, kad tai buvo grasinimai, bet iš konteksto visiškai aišku, jog tai buvo grasinimai. Pasak Krugmano, tokie komentarai ne tik kelia tautinės nesantaikos grėsmę - Amerikoje gyvena daug meksikiečių - bet juodina Amerikos vardą pasaulyje.
Kristofas pažymi, kad amerikiečių ima nekęsti net mandagūs kanadiečiai. Pagal neoficialią dienraščio Toronto “Globe and Mail” apklausą, 51 proc. kanadiečių sutinka, kad amerikiečiai elgiasi kaip “benkartai.” Jeigu taip galvoja kanadiečiai, greičiausiai likutis pasaulio ant mūsų pyksta dar labiau, rašo Kristofas. Nepatenkinti ir kiti mūsų draugai - airiai. Dienraščiui “Sunday Independent” 39 proc. pasakė biją Sadamo labiau negu Bušo, bet 60 proc. labiau bijo Bušo. Apklaustieji britai dienraščiui “Sunday Times” pasakė, kad Sadamas ir Bušas abu yra didžiausia grėsmė pasaulio taikai. Vakarų sąjungininkės nesutaria, NATO paralyžiuotas, Amerikos nekenčia milijonai žmonių, Jungtinės Tautos atsidūrė krizėje, Amerikos draugų, tokių kaip Tonis Bleiras, populiarumas krinta, Šiaurės Korėja išnaudoja progą gaminti plutonį, naftos kainos pašoko, finansų rinkos smunka. O karas dar net neprasidėjo, nuogąstauja Kristofas.
Britų laikraščio “Independent” puslapiuose Adrianas Hamiltonas gvildena galybės problemą. Anot jo, Vašingtonui gal ir pavyks prigrasinti pasaulį pritarti karui su Iraku - kas nori tapti Amerikos priešu? Tačiau Vašingtonas dar nesuvokė, kiek žmonės visame pasaulyje prieštarauja šiam karui. Meksikos, Vokietijos ir Turkijos vyriausybės paprasčiausiai išreiškia savo rinkėjų daugumos nuomonę. Ispanija, Italija ir Bulgarija remia Vašingtoną, nepaisydamos rinkėjų nuotaikų. Tarptautinės institucijos nepajėgios Vašingtono suvaldyti - nei Jungtinės Tautos, kurių Bušo vyriausybė nepaisys, jeigu Saugumo Taryba nepritars naujai rezoliucijai, nei NATO, kurį Bušo vyriausybė suskaldė, supriešindami “naująją” ir “senąją Europą,” nei Europos Sąjunga, kurios viena dalis remia Ameriką, kita - ne. Arabų lygą ir Afrikos Sąjungą galima pamiršti. Tačiau Amerikos priešiškumas pasauliui kada nors gali privesti prie kontrrevoliucijos, perspėja Hamiltonas.
Pasak dienraščio “Washington Post” apžvalgininko Džordžo Vilio, karas Irake jau prasidėjo. Amerikiečių ir britų lėktuvai išplėtė sąrašą taikinių, kuriuos galima pulti neskraidymo zonų apsaugos dingstimi. Amerikiečių spec. daliniai Iraką jau infiltruoja. Didžiojo karo laivo Amerika sukeliamos bangos netrukus nuplaus nykštukus, tokius kaip Prancūzija, rašo Vilis. Prancūzijos užsienio reikalų ministras per amerikiečių televiziją sekmadienį tvirtino, kad Paryžiui labiausiai rūpi, kiek amerikiečių vaikinų žus Irake. Ministro įžūlumas neįtikėtinas - Prancūzijos vyriausybei, girdi, labiau rūpi amerikiečių karių gyvybė negu jų vadui prezidentui Bušui. Bet toks moralizavimas - dar nieko. Kiti prancūzų veiksmai tik didina grėsmę Amerikos kariams. Prancūzija trukdė pervesti gynybines raketas į Turkiją. Kaip jau turėtų būti aišku, Prancūzija nėra Amerikos sąjungininkė ir atvirai pretenduoja į atsvaros statusą. Į klausimą, ar Izraelis gerai padarė 1981 metais susprogdindamas Irako atominį reaktorių, kurį padėjo pastatyti prancūzai, ministras atsakė - nemanau, kad tai buvo naudinga. Tačiau, anot Vilio, priešingu atveju, Irakas jau 1991-aisiais būtų turėjęs atominius ginklus, o Kuveitas ir Saudo Arabija būtų Irako 19-oji ir 20-oji sritis. Tiesa, būtumėme išvengę Persijos įlankos karo, bet kokia kaina? Visa laimė, kad Prancūzijos užsienio reikalų ministras pats įrodo savo šalies pozicijos absurdiškumą, rašo Vilis.
Vokiečių dienraščio “Sueddeutsche” puslapiuose Štefanas Kornelijus pažymi, kad pasaulio prieštaravimai verčia eilinius amerikiečius abejoti Bušo siūlomu karu su Iraku. Tačiau vargu ar karo pavyks išvengti. Kornelijus įsivaizduoja tris variantus: pradedamas karas nepateikus Saugumo Tarybai naujos rezoliucijos. Tai pakenks Bleirui, kuriam reikia Jungtinių Tautų priedangos. Kitas variantas: Vašingtonas priverčia Saugumo Tarybą balsuoti, Paryžius ir Maskva neišdrįsta rezoliucijos vetuoti. Trečiasis variantas sudrebintų Jungtinių Tautų pamatus: Vašingtonas pradeda karą nepaisydamas Saugumo Tarybos veto. Tokio smūgio Jungtinės Tautos neišgyvens. Galimas dar vienas kompromisas - paskelbti terminą, iki kurio Irakas privalo nusiginkluoti. Tačiau tai netikėtina, nes Vašingtonas siekia nebe vien Irako nuginklavimo, bet Huseino perversmo, rašo Kornelijus.
Dienraščio “Wall Street Journal” puslapiuose Danielas Heningeris siūlo pradėti naują sąjūdį: “antiantiamerikietiškumo” sąjūdį. Antiantiamerikiečiai pasisakytų prieš Amerikos ir pasaulio intelektualų polinkį Jungtines Valstijas vaizduoti kaip vienišą, nerangų ir žioplą įsibrovėlį sudėtinguose, jam nesuvokiamuose pasaulio reikaluose. Kadangi Bušas ruošiasi patvarkyti Sadamą Huseiną, kol juodlige apsiginklavęs teroristas neįlipo į Niujorko požeminį traukinį, kol teroro išpuoliuose nežuvo dar daugiau amerikiečių, kiekvienas antiamerikietiškumu apsėstas apžvalgininkas pasaulyje dabar mano turįs teisę aimanuoti, esą Amerika žaidžia tik pagal savo taisykles. Kur problema? Klausia Heningeris. Paskutinįsyk Europa taip priešinosi sėkmingam atominių raketų “Pershing” dislokavimui Europoje, kuriuo prasidėjo paskutinis šaltojo karo etapas. Estijos, Latvijos, Lietuvos, Bulgarijos, Slovakijos, Slovėnijos, Rumunijos, Albanijos, Makedonijos ir Kroatijos piliečiai 1983 metais tam neprieštaravo. Ir šiandien šios šalys remia Vašingtono politiką Irake. Rusijos žurnalistas Vladimiras Simonovas tvirtina, kad Vašingtonas nori paversti Ameriką pasaulinės imperijos centru, kuris spręstų pasaulio vyriausybių ir turto likimą. Man atrodo, kad daugumai amerikiečių nusispjauti, kas valdo Rusiją, Saudo Arabiją ar Prancūziją, tik kad amerikiečiams amžinai tenka žūti arba mokėti gelbėjant pasaulį nuo kitų šalių ekonominio ir politinio kvailumo, rašo Heningeris. Hitleris, Serbija - ne Amerikos kaltė. Prancūzai nežuvo gindami Pietų Korėją nuo Šiaurės. Kas apipylė Rusijos vyriausybę pinigais, žlugus komunizmui? Bet Heningeris kviečia atsakingesnius Europos politikus pasisakyti prieš beprasmišką santykių su Amerika niokojimą, kaip neseniai padarė Prancūzijos valdančiosios partijos narys Žakas Baro. Antraip, kilus naujoms grėsmėms šalims, kurios dabar Ameriką kamuoja, amerikiečiai gali tikrai ant jų nusispjauti.
