Užsienio spauda jau komentuoja Bušo ultimatumą Sadamui Huseinui. Apie tai skaitykite “Laisvosios Europos” radijo žurnalisto Virgio Valentinavičiaus parengtoje antradienio (03.18) užsienio spaudos apžvalgoje.
Londono dienraščio “Times” redakcijos straipsnyje rašoma, kad vakar prezidento Džordžo Bušo paskelbta tiesos valanda buvo trumpa. Paskutinė antrosios Irako - o iš tikrųjų aštuonioliktosios - rezoliucijos galimybė žlugo, kai Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas pakartojo, jog nepripažins ultimatumų Irako diktatoriui. Vadinasi, Prancūzijai rezoliucijos 1441 numatomi “rimti padariniai” tebuvo retorinis figos lapelis. Žinoma, Paryžius tvirtina, kad Jungtinių Tautų dvasią naikina Amerika ir Didžioji Britanija, tačiau būtent Širako nesutaikomumas prasmingą pokalbį tarptautiniame forume padarė neįmanomą, - teigia “Times”.
Įtakingas britų dienraščio “Financial Times” apžvalgininkas Kventinas Pylas mano, kad karo Irake nebeįmanoma sustabdyti. Paskutinė viltis dingo seniai, nes nei Sadamas Huseinas, nei Bušas nenorėjo taikaus sprendimo. Tačiau bandymas eiti taikos keliu nebuvo klaida, ir negalima kaltinti Prancūzijos, Vokietijos ir Rusijos, kad jų pastangos tik priartino karą. Blogiausia, kad visas procesas suskaldė sąjungininkus. Taikdarius su Širaku priešaky Vašingtonas paišė velniais, savo ruožtu Europos Sąjungos narės susiriejo tarpusavy, o pasaulio nuomonę kursto antiamerikanizmas. Jei karas bus greitas ir sklandus, Bušas ir Tonis Bleiras dar gali sulaukti rožių puokščių, bet jei ne - kaina gali būti didelė, teigia “Financial Times” apžvalgininkas Kventinas Pylas.
Dienraščio “Washington Post” apžvalgininkas Deividas Broderis rašo, kad iki Irako karo sprendimo buvo ilgas kelias, tačiau galutinis tikslas nekėlė abejonių. Kai istorikai tyrinės Bušo patarėjų dienoraščius, jie greičiausiai nustatys, kad prezidentas nusprendė versti Sadamą Huseiną iškart po rugsėjo 11-osios, jei ne anksčiau. Visi prezidento pasisakymai liudija viena - jog Pasaulio prekybos centro sugriovimas sutvirtino Bušo ryžtą nuginkluoti kiekvieną patvaldį, kuris galėtų prisidėti prie tokio antpuolio. Jam nuginklavimas reiškia tiesiog atimti valdžią potencialiems užpuolikams. Skeptikai gali ginčytis, kad Amerika neįrodė Bagdado režimo ir “Al Qaeda” teroristų ryšio - tačiau šis ryšis egzistuoja vyriausiojo Amerikos karo vado prezidento galvoje ir jis pasiruošęs veikti pagal šį įsitikinimą.
“Karas diplomatijos griuvėsiuose” - skelbia liberalaus dienraščio “New York Times” antraštė. Amerika suka karo keliu ir tai gali būti lemtingas posūkis ieškant šalies vaidmens pasaulyje po šaltojo karo. Bušas vyresnysis ir Bilas Klintonas to vaidmens ieškojo remdamiesi Amerikos idealizmo tradicija, internacionalizmu ir daugiašališkumu, o Džordžas Bušas renkasi kitą kursą, kuris nuvertina sąjungininkus ir pervertina karinę jėgą. “New York Times” nuomone, karas vainikuoja didžiulę Amerikos diplomatijos nesėkmę. Bušas turi milžinišką karinę jėgą ir nerizikuoja iššvaistyti Amerikos galios, tačiau yra pavojus, kad jis paleis vėjais Amerikos šlovę.
Britų kairiojo dienraščio “Guardian” korespondentas Vašingtone Martinas Vulakotas rašo, kad Amerika juda link karo iš bejėgiškumo, nerūpestingumo, patriotiškumo, vilties jog yra teisi, ir nerimaudama dėl galimybės, kad vis dėlto nėra teisi. Tolimame Irake kariaus profesionalūs kareiviai, ne šauktiniai kaip Vietnamo kare, todėl šitą karą lengviau nustumti į sąmonės užkaborius. Rūsti ir ne be iškalbos prezidento Bušo kalba perspėjo amerikiečius apie būsimo karo pavojus. Kaip jo pirmtakai Vilsonas ir Ruzveltas, jis kalbėjo ir apie karo būtinybę, ir apie Amerikos nenorą kariauti. Kartu Bušo kalba priminė prezidento Makkinlio perspėjimą prieš Ispanijos ir Amerikos karą - tai buvo ultimatumas ir niekas nesitikėjo, kad jis bus priimtas. Vulakotas rašo, kad amerikiečiai bijo, jog Irako karas nėra įprastas kino teatras, kuriame rodomi vaizdai iš tolimų mūšio laukų - šį kartą kino teatro stogas gali užgriūti ant žiūrovų teroro veiksmų Amerikoje pavidalu.
Dienraštis “International Herald Tribune” skelbia vokiečių politologo Kristofo Bertramo ir prancūzų politologo Fransua Eisbūro straipsnį apie Europos vaidmenį žlugdant transatlantinius santykius. Jie teigia, kad Irako karas išryškino esminius šių santykių prieštaravimus. Žinoma, Irako sagoje stipri ir vienašališka Amerika neblizgėjo diplomatiniu subtilumu, tačiau europiečiai prisidėjo nemažiau. Jie skelbia bendrą užsienio ir saugumo politiką, tačiau jos nepraktikuoja; jie žada bendrą gynybą, tačiau nieko nedaro ją įgyvendinti. Irako klausimu Prancūzija ir Vokietija stengėsi žiūrėti į kitą pusę palikdamos sprendimus Jungtinėms Valstijoms. Berlyno ir Paryžiaus pasiūlymai taip vėlavo, kad amerikiečiams atrodė sąmoningas trukdymas. Tačiau kaltinti vien Europą dėl krizės - neteisinga, nes jai būtų suteiktas politinis svoris, kurio ji neturi. Išsiplėtusi, dvidešimt penkių šalių Europos Sąjunga, bendros politikos, taigi ir svorio niekada neturės - Irakas parodė, kad didelė Sąjunga negali turėti bendros politikos bet kokiu klausimu, kuriam prieštarautų Amerika. Vadinasi, vienintelis būdas sugrąžinti Europos įtaką - formuoti Europos Sąjungos branduolį iš valstybių, kurios pasiryžusios vienyti politiką ir priemones ją įgyvendinti. Branduoliui turi vadovauti dvi valstybės, kurios įrodė, kad yra nepakeičiami Europos vienybės ramsčiai - tai Prancūzija ir Vokietija, tvirtina prancūzas Eisbūras ir vokietis Bertramas.
Dienraštis “Wall Street Journal Europe” skelbia konservatyvaus britų istoriko Polo Džonsono pastabas “Sudie, mažoji Prancūzija”. Reikia susitaikyti su nemaloniu faktu, kad tarptautiniam kolektyviniam saugumui ir tarptautinėms organizacijoms mirtiną smūgį sudavė Žako Širako bandymas vaizduotis pasaulio valstybininku nesvarbu, kokią kainą už tai sumokės pasaulis. Prancūzija yra antraeilė karinė galia, kuri dėl geografinės padėties - Vakarų Europos centras - ir dėl nominalaus branduolinio arsenalo turi nuolatinę vietą Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje ir gali daryti didelę neigiamą ir destruktyvią įtaką. Širakas negali palaikyti amerikiečių ir anglų sprendimo panaudoti jėgą, nes jos neturi. Savo ruožtu amerikiečiai ir anglai per Kosovo karą išmoko nepasitikėti prancūzų pajėgomis. Taigi, neturėdamas karo kortos, Širakas lošia taikos korta. Didžiajai Britanijai vėl kyla abejonės, ar verta sieti savo likimą su žemynine Europa - Lamanšas dar kartą pasirodė esąs platesnis nei Atlantas. Amerikai pats laikas padaryti, anot Džono Daleso, “kankinantį sprendimą” - pergalvoti santykius su Europa. Amerika turi pasiūlyti rimtą alternatyvą toms Europos šalims, kurios nebenori atsidėti Europos Sąjungai, kurioje vyrauja egoistiška ir neatsakinga Prancūzija. Polas Džonsonas mano, kad sprendimas nebus kankinantis - priešingai, sprendimas, kurį reikėjo padaryti seniai, bus konstruktyvus ir džiuginantis.
