Trūkstant darbo jėgos Lietuvos verslininkai atranda naują galimybę – bendradarbiauti su įkalinimo įstaigomis. Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų kiemą įrieda kompiuterių dalių pilnas autobusiukas. Sparčiai dėžes iškrovę nuteistieji skuba sunešti jas į gamybos cechą, kur visą dieną rinks kompiuterius.
Po du mėnesius trukusių mokymų ir kelių mėnesių darbo jiems tai – vienas juokas. Kalinius įdarbinusios įmonės džiaugiasi: darbas atliekamas kokybiškai ir palyginti už nedidelę kainą, o tai irgi svarbu.
"Kalėjimų departamentas norėjo įdarbinti kalinius, o mes norėjome kompensuoti kompiuterinės technikos rinkos svyravimus. Vasarą darbo turime mažiau, rudenį vyksta daugiau įvairių projektų, reikia daugiau žmonių, todėl sutarėme bendradarbiauti", – sakė bendrovės "Aideta" vykdomasis direktorius Giedrius Talačka. Jis neslėpė, kad toks sprendimas buvo naudingas ir ekonominiais sumetimais. "Nors negaliu muštis į krūtinę, kad pas mus darbo jėga pati pigiausia, bet tikrai nėra ir brangiausia. Jei būtume brangesni už kitus, užsakymų greičiausiai neturėtume, o šiandien jų yra nemažai", – džiaugėsi Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų direktorius Antanas Vilkelis. Daugiausia, net 70 proc., jų pagaminamos produkcijos sudaro įvairių rūšių baldai. Šiuo metu Pravieniškių 2-uosiuose pataisos namuose dirba maždaug 130 kalinių, tačiau atliekančių bausmę yra tris kartus daugiau. "Norėtume įdarbinti visus kalinius, tačiau dabar mūsų galimybės leidžia duoti darbo tik kas trečiam. Norinčių dirbti yra kur kas daugiau, deja, kol kas tenka rinktis", – apgailestavo A.Vilkelis. Pirmas kriterijus įdarbinant kalinį – jo paties noras, iniciatyva, atsižvelgiama į laisvėje jo turėtą patirtį ir kvalifikaciją. Privačių įmonių, norinčių įdarbinti kalinius, taip pat yra daugiau, tačiau stringama dėl ribotų kalėjimų galimybių. "Gyventi mūsų kalėjimuose vietos pakanka, tačiau gamybinių patalpų trūksta. Pastatai apsilupę, pasenę, kai kuriems įrengimams daugiau nei 30 ar 40 metų. Kiek įmanoma užsidirbame, pasiremontuojame, tačiau to nepakanka", – kalbėjo A.Vilkelis. Nuteistieji dirbti veržiasi dėl skirtingų motyvų: vieni nori išsiųsti pinigų namie paliktiems artimiesiems, kitiems trūksta lėšų kavai, arbatai ar cigaretėms, yra ir tokių, kurie naudojasi proga kalėjime įgyti naujų įgūdžių. "Jei kalinys nedirba, gauna tik maždaug 70 litų pašalpą. Tai yra mažai net kalinčiam žmogui. Jis gali daugiau užsidirbti. Pavyzdžiui, baldų skyriuje kaliniai gauna apie 300–500 litų. Be to, 15 ar 20 metų be darbo sėdėdamas gali visai kvaila galva išeiti", – kalbėjo A.Vilkelis. Iš pirmo žvilgsnio juokingas atlyginimas dažniausiai susidaro dėl to, kad beveik visi kaliniai turi skolų, alimentų – tai automatiškai nuo uždarbio nuskaičiuojama. Tiesa, visi pinigai niekuomet iš kalinio neatimami – pagal įstatymą jam reikia palikti pinigų pragyventi. Įdarbinant kalinius neišvengiamai susiduriama su darbuotojų kaita, tačiau dažniausiai ši bėda išsprendžiama padedant seniau dirbantiems. Jau įgudę darbuotojai moko naujai atėjusius, šie greitai pradeda dirbti savarankiškai, o vėliau ir patys moko naujokus. Tik mokant dirbti kompiuteriais buvo būtina specialistų pagalba. Kalinių norai renkantis darbus skiriasi. Vieni nori sukti šiaudinius vainikus, kur jau susiformavusi tam tikra brigada ir visi jos nariai puikiai vienas kitą pažįsta, kitiems mieliau gaminti baldus valstybinėms organizacijoms, atlikti įvairius smulkius darbus. "Surinkti kompiuterius reiškia tam tikrą lygį. Be to, atlyginimas čia kiek didesnis, specialybė šiuolaikiška. Prisižiūri, prisiklauso, po kelerių metų tikrai ne žioplas bus, galės laisvėje su kompiuteriais dirbti", – džiaugėsi pataisos namų direktorius. Atranka darbui su kompiuteriais buvo kone tokia pati kaip bet kurioje įdarbinimo agentūroje. Norinčiųjų buvo tiek daug, kad iš pradžių teko atrinkti 40 žmonių, vėliau iš jų liko 20, o iš tikrųjų pradėjo dirbti tik 9. Jei sulauks didesnio užsakymo, į darbus kibs planuotas dvidešimtukas. "Kiti nubyrėjo, nieko nepadarysi. Darbas su kompiuteriais specifinis. Reikia laisvėje būti kompiuterį mačius, šiek tiek apie juos išmanyti", – sakė A.Vilkelis.
