Remigijus RAINYS
Dar ne taip seniai jonaviškės pavydėdavo Valdo S. (48 m.) žmonai aukšto išvaizdaus vyro, nė neįtardamos, kad po kelerių metų nebenorės net pažvelgti į jo pusę. Darbštus statybininkas degraduoti pradėjo, kai nebeteko pastovaus darbo. Sakaliuku dėl panašiai skambančios pavardės pravardžiuojamas vyriškis nesugebėjo prisitaikyti prie vis greitėjančio kapitalistinės egzistencijos ritmo ir buvo nusviestas į gyvenimo pakraštį. Ilgai bandžiusi nepaliaujamai girtaujantį vyrą atvesti į protą žmona pagaliau pasidavė: išsiskyrė su Valdu pardavė jų bendrą butą ir nupirko du mažesnius. Sakaliukui teko kraustytis visai netoli - naujasis vieno kambario būstas buvo toje pačioje A. Kulviečio gatvėje, todėl visai pašonėje išliko ir tie patys draugeliai, ir tie patys "taškai", kur bet kuriuo paros metu buvo galima apsirūpinti alkoholiu. Dar daugiau - Valdo kaimynų tikinimu, vienas visą parą "dirbantis" pilstuko prekybininkas savo "parduotuvę" įkurdino toje pačioje laiptinėje, todėl Sakaliuko sugėrovams tapo labai patogu pirmajame aukšte įsigijus butelaitį užlipti į penktajame aukšte esantį jo butą ir ten jį ištuštinti "kultūringoje" aplinkoje. Durys į šį "restoraną" kišenėje turintiesiems butelį svaigalų buvo atviros ir dieną, ir naktį, todėl galima tik įsivaizduoti, ką teko išgyventi iš abiejų pusių gyvenantiems kaimynams, nuolat "linksminamiems" iš ten sklindančių nešvankių keiksmų, girtų dainuškų bei laiptinėje užkabinėjamiems tiesiog ant laiptų besišlapinančių girtų tipų. Viena šeima tikino net buvusi priversta izoliuoti butus jungiančių elektros lizdų angas, nes iš kaimyninio buto dažnai atsklisdavo nepakenčiamas dvokas. Retkarčiais buvusiam vyrui maisto atnešdavo žmona ir tuomet Sakaliukas stengdavosi bent minimaliai apsitvarkyti savo valdose, tačiau užplūdus eilinei sugėrovų partijai čia įsivyraudavo kumščio teisė ir stipresnieji išmesdavo lauk silpnesniuosius. Deja, pats buto šeimininkas retai tepabūdavo stipresniojo rolėje. Kelis kartus išlaužus durų užraktą jo daugiau niekas neberemontavo ir durys būdavo paliekamos neberakinamos.
Todėl vieną rytą viena iš pažįstamų aptiko Sakaliuką nebegyvą. Policijai apie tai pranešusi moteriškė tikino, kad paskutinį kartą su savo draugu bendravo dar išvakarėse, tačiau tą naktį bute nenakvojo. Teismo medicinos ekspertai nustatė, kad buto šeimininkas buvo nužudytas vieninteliu peilio dūriu į krūtinę beveik palei pat kaklą. Įtarimas krito ant nuolatinių lankytojų rato ir ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams netrukus pavyko sulaikyti buvusį Sakaliuko kaimyną iš ankstesniojo buto.
Algis M., pravarde Triochala, anksčiau, kaip ir Valdas, dirbo statybose, tačiau dėl polinkio į stipriuosius gėrimus prarado ir darbą, ir šeimą. Kaimynai Algį tarp savęs dar vadindavo "peilininku", nes kai jie kartais bandydavo sudrausminti šeimą skriaudžiantį vyriškį, šis išsitraukdavo nuolat po pagalve laikomą į durklą panašų peilį ir grasindavo taikdarius papjauti. Už vagystę ar sukčiavimą kartą jau teistas Triochala pastaruoju metu klajojo po kolektyvinius sodus ir ūkininkus, nusisamdydamas atsitiktiniams darbams, o kai retkarčiais apsireikšdavo Jonavoje, tai būtinai užsukdavo ir pas Sakaliuką, kurio bute paprastai pernakvodavo. Šį kartą Algis buvusią šeimą aplankė ne tuščiomis - savo dukrai padovanojo net šimtą litų, už kuriuos mergaitė su mama išskubėjo apsipirkti į turgų, o savo pareigą atlikęs tėvas patraukė pas Sakaliuką. Čia Triochala paliko krepšelį su savo daiktais ir nuėjo į netoliese esantį barą, kur girtavo iki vakaro. Pasak jo paties, konfliktas su Sakaliuku kilo, kai jis iš baro sugrįžo ir su buto šeimininku pratęsė išgertuves. Valdas nenorėjo, kad Algis liktų nakvoti, ir atkakliai varė jį lauk. Pagal Triochalos versiją, jam teko gintis nuo jį puolusio įsiutusio buto šeimininko ir tada jis, nebeturėdamas kitos išeities, vieną kartą mostelėjo peiliu.
Jonavos rajono prokuratūros darbuotojai tikina nesunkiai sugriausią įtariamojo iškeltą būtinosios ginties versiją ir, matyt, turi tam pagrindo, nes teismas leido dviem paroms sulaikytą Algį M. suimti.
